Nosis po nosim akiniais pabalnota.
Batas kyla lig nosies.
Verkia mažos damos.
Verkia didelės damos. Kurgi begausi, mažyle, tokius geltonus akinius..?
Kresteli plaukus ir eini lengvai lengvai velniop. Op..op..op.. Ant skalbinių virvių supasi paties sąžinė. Per retai skalbiu..
Perlenkiu pergamentą pusiau per pusę, nudeginu kraštus, lapo ir savo. Tiek to. Tyliu. Visi popieriai juk kažką liudija. Tik ne šis.
Neturėjau priekaištų beržams. Kol ošdavo. Kol mane nešdavo. Kol pešdavom kartu sakuotus lapelius. O dabar draugystė baigėsi. Gana.
Purvinu ilgesiu pripildai valandas ant palangės, už apykaklės, po pieštukine... o pečiais vis eina šiurpas. Nes truputį pavargsti būti ištikimas. Truputį pavargsti kvėpuoti kito ritmu. Truputį pavargsti kvėpuoti be ritmo. Truputį pavargsti kvėpuoti.
Aš retai supykstu ant žmonių. Bet jei jau supykstu, labai sunkiai nuleidžiu kartulį/nusivylimą/pyktį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą