Šiandien važiavau namo mikriuku.
Siaubingai nebuvo vietos ir atsisėdau praktiškai ant grindų.
Parėmiau galvą ant rankų ir stengiausi neprileisti iki savęs pagedusių dalių zyzimo, alkoholio, senatvės smarvės.
Tada tokia senučiukė paklausė, ar man viskas gerai.
Pakėliau galvą, nusišypsojau. Atsakiau, kad taip.
Taip ir užsimezgė pokalbis.
Moterėlė buvo visai be dantų,
melsvokos lūpos giliai susmigusios į burną. Rankos juodos ir sudiržusios. Ant smakro augo keletas gyvaplaukių.
Vilkėjo ji rudais puskailinukais iš šimto ir vieno skirtingo odos lopo. Prie krūtinės smarkiai spaudė nudryžusį rankinuką.
Pasakojo ji man apie savo vaikus.
Sūnus viena bėda. Vis dar nevedęs ir blogą moterį susirado(geria ir mušas)
jos dantis(protezus) šuo sugraužė
studijavo Maskvoje ekonomiką, bet įsidarbino univermage(rusų laikais buvo gera viečikė), o štai dabar...nieko neturi.
Ale viskas maji tę.
Tai viskas, ką pajėgiau suprasti.
Žiūrėjau visą laiką į žydras seno žmogaus akis ir šypsojaus.
Atrodė, kad senučiukė jau labai seniai laukė žmogaus, kuriam galėtų papasakoti savo gyvenimą.
Lemtingas susitikimas.
- Turiu lipti...- tarsi atsiprašydama pasakiau.
- Jau..?
- Jau...
Ji man palinkėjo sėkmės. Suspaudė mano delną.
Paprastai negaliu pakęsti, kai žmonės mane liečia. O jai...buvo galima.
Eidama nuo stotelės namo visą laiką galvojau apie tas dvi žydras akis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą