jis sėdėjo nulenkęs galvą ant bordiūro ir rūkė.
Rūkė, kaip rūko jauni žmonės.
Rūkė, kaip rūko tie, kurie neima daugiau nei patys gali duoti.
Jo smailūs keliai švytėjo vidurdienio saulėje,
įrudęs, liaunas kūnas laikė savyje tiek gerumo ir gražaus liūdesio,
kiek neturėjo visas apgriuvusio pastato fasadas.
3 komentarai:
akvilę jaudina smailūs vyro keliai...?
tai ką įvardinau, jaudina, bet galbūt smailūs vyro keliai yra ne tai, apie ką turėjau omeny :}
oo taip, tai ką tu galvoji nėra tai, ką tu turi omenyje
Rašyti komentarą