Paauglystėje iš gydytojų/ligoninės/receptų/mirtinų diagnozių neišlįsdavau, o štai persiritus į antrą pusę užmiršau net kaip tai vyksta
irr...
kai vėl prisireikė pagalbos, poliklinika sužibo egzotikos spalvomis.
Kad ir tai, jog pirmą kartą gyvenime ėjau be tėvų.
Nėra ko atsipalaiduoti, nes niekad žmogus nežinai kur ir kada reikia paduoti kortelę ir kiek smarkiai reikia persūdyti savo negalavimus arba ta maloni moteris maloni todėl, jog tiesiog taikosi užlįsti, taigi,
kai atsistojau į ~30 žmonių eilę kraujo tyrimams, apėmė keistas jausmas, kad tai ne tyrimų laukiu, o mažų mažiausiai eilės prie nemokamų IPhone'ų.
Pasodino ant plastiku aptraukto foteliuko ir paaiškėjo, kad duombazėje piliečio G1000 nėra. Bornas- dingusi tapatybė!
Ak, tai ką man daryti?
Tuoj mes...palaukit.
Palaukiau.
Iš venos kraujas taip lengvai ir maloniai pliūpsėjo, kad netgi ramiai apgalvojus teko pripažinti, jog suicidas vonioje - ne tik estetiškas, bet ir XXI amžiui gėdos nedarantis būdas!
ir šiaip smagu,
kad galiu užlipti į dešimtą aukštą laiptais, o ne laukti milžiniškos ir piktos eilės prie liftų
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą