iš Akvilės neobjektyviaus taško Rugsėjo 5 diena atrodo taip:
kelias pirmyn- dulkinas ir nykus. Susitranzinu porą jaunų vaikinukų su rankose "Švyturiais". Klausia, ar nenoriu į Jurbarką. Sakau, noriu, bet negaliu. Paleidžia prie didžiosios sankryžos.
Einu, einu, sunku, kažkas papypsina- žiū vėl atsiranda jėgų.
Taip pasiekiu Šakius.
Patiriu visuotinį susijaudinimą, kad "neskambėtų žirneliai".
Pas Margaritą įgyvendinu savo planą. Jučiuosi jauna, žavi, veikli.
Ko galima daugiau norėti..?
Toliau naktis kapojasi.
Žaidimas "kileris". Mano auka nepagaunama, o aš auka- naivi. Tai išbučiuoju ką tik pasiekiu ir lieku...tarmiškai sakant- musę kandus.
Miegu po stalu. Tada ant vyro kojų.
Rytas sulaužytas ir karštas. Arbatos nespėju išgerti, nes juk reikia labai skubėti į autobusą, kurio išvykimo grafiką...vėl užmiršau.
Po trečio rankos pakėlimo, sustoja solidus, gero veido, apie 45 metų vyras.
Hm, net mašina buvo komfortabili.
Kalbam apie šį bei tą. Kalba nelabai mezgasi. Jaučiuosi nesmagiai, kad net jo pakalbinti nesugebu.
Išlipant man sako: "tai gal numeriuką?
sutrinku iki kaulų smegenų:"ne!".
jis:"ir kodėl gi?'
aš:"nes man šešiolika".
Nelaukdama atsakymo, sakau "sėkmės", trenkiu dureles ir einu neatsisukdama.
Tai va.
Dar šiandien nukasėm pusę lauko bulvių.
Vis gi aš kovos vyras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą