Švelnūs, laiko tėkmės sukeliami, ilgesio raibuliukai
brangaus žmogaus taurėje
mirga marga į kraštus sėdint po stogu ir klausant lietaus barbenimo.
Kuriami planai apie namo dažymą. Žinoma, geltonai.
Šypsomės, šypsomės- taip jau kalbam penkta vasara.
O aplink žydi bijūnai, jazminai, rožės, rusmenės,
vynuogės sliuogia aukštyn, ant stogo, ir kartais galvoji, kad visa tai tave saugo.
Dūzgia bitės ir kamanės, niekas negelia ten, kur skauda.
Oras pilnas vandens.
Pradėjau nešioti ant galvos skarelę ir
jaučiuos dabar it trū pankas.
Grodama anų laikų muzika kažką mena ir truputį norisi verkti, nes tie keitimosi procesai tokie akivaizdūs ir esi tikras tik dėl vieno dalyko, kad nesi visiškai tikras.
Šiandien žiūrėsiu Harį Poterį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą