2011 m. sausio 19 d., trečiadienis

kvaila mergaitė ir sukčius

Rradėsiu viską iš pradžių:

Dvi paros miego po porą valandų- aš laukiu garso.
Laukiu, kol nustos suktis žarnokai vienas aplink kitą.
Laukiu gyvenimo traukinio.

Didžioji Diena.
Šeštą keliuosi leisgyvė ir važiuoju į Akademiją toliau laukti garso.
Devintą valandą gatavas filmukas turi būti pristatytas į Kongresų rūmus.
Su pele klikinu ikonėles, jas tampau iš vieno šono į kitą.
Sukuosi ant kėdės. Paišau rutuliukus.
Ir taip iki pusės devynių.
Gaunu garsą.
Atsidarau failą ir...juokiuosi ir verkiu. Vienu metu.
Verkiu, nes "oi, blet, kas čia yra..?",
juokiuosi, nes "oi, blet!!!"

Šakar makar, vėluodama vežu darbą
{dingusios valandos kažkur bevaikštant, virkaujant, atgailaujant}
apie pietus važiuoju namo, nes baisiai smirdu.
Reikalą sutvarkau ir jau važiuoju į egzaminą.

Susirenka krūva žmonių. Kai sakau "krūva", turiu omeny, kad į Vidūno naująjį susirinko ne ką daugiau.
Trys su puse valandos peržiūros.
Galva spengia, pykina ir labiausiai norėtųsi užmigti žiemos miegu.
Bet ne, laukia dar aptarimai.
Plius dar dvi valandos...

Viskam pasibaigus (19h) einu stotelėn,
į ausis susikišus muziką, nes jaučiu, jei nors kas nors iš šio pasaulio prieitų prie manęs, jau neišlaikyčiau.
O ir prieina:
- Labas vakaras, atsiprašau, nenoriu Jūsų gąsdinti, bet esu ką tik paleistas iš Pr...
ir toliau varo savo dainelę,
o aš žiūriu jam į akis ir kad pradėsiu verkti.
- Kas atsitiko..?
Numoju ranka.
- Ne, labai prašau, pasakykit, kas atsitiko.
Purtau galvą.
- Neverkit, pone! Tikrai! Pasakykit kas..?
- Egzaminas...ką aš čia veikiu...reikia važiuoti atgal į kaimą...
ir pradedu nebe verkti, o jau raudoti.
Prieina, apkabina ir stovim sau du gatvėje:
kvailutė mergaitė ir sukčius. O aš verkiu verkiu...už visus žmones. Už visas jų nelaimes.
Tada palinkim vienas kitam sėkmės ir atsisveikinam.
(Vėliau trūlu važiuodama pagalvojau, kad jei būčiau paprašius jo pinigų, neabejotinai būtų davęs)

Grįžtu namo su išverkta galva,
valgau kilkės gabaliukus, žiūriu per MTV į Beyonce šlaunis ir galvoju apie pažadus ir pistacijas.
Išvažiuoju gerti alaus.

Tai taip gaunasi, jog ketvirtą nakties iš plėjaus einu į Antakalnio galą,
nes pinigai pragerti, o draugai pamesti.

Nuplauta.

Komentarų nėra: