kaimynė iš pirmo aukšto išniro tiesiai man po kojomis ir paliepė kaip Dievas, tik ne iš viršaus, o iš apačios:
"Susisuk linoleumą balkone".
Buvau ką tik atsikėlus, tad kažkodėl sutrikau ir atsiprašinėdama nusišypsojau, lyg tas žemyn per 15cm patįsęs linoleumo šmotas primintų pakibusį snargliuką, išnirus iš baseino, kurį gėdindamasis, atbula ranka kuo greičiau nusibrauki.
Gerai, kad draugas M užsiraitė marškinius ir nesidairydamas ėmėsi taisyti reikalą.
Vėliau, kai eilinį kartą palijo, balkone negalėjau pasidaryti 18h pikniko, nes viduryje telkšojo skuduru neišvaloma bala.
Tai blogai, labai blogai, nes matote,
šiaip man nereikia daug,o ir dalykus atiduodu lengvai ir be kovos,
bet kartais, ak, prabunda vilkas ir kanda tais atvejais, kai net nereikia.
Linoleumas vėl savo senojoje vietoje. Kitą kartą lai ištaria stebuklingą žodį.
