likimas

Dingstantis laikas ir neišvynioti saldainiai, gulintys Rožinėje Dėželėje.

Jeigu kada nors gausit iš manęs šokoladinį saldainį su mėlynu popierėliu, žinokit, kad esat daugiau nei pagerbti.
Jį laikau jau seniai seniai..prisiekiau, kad atiduosiu jį už ką nors ypatinga ypatingam žmogui.
Kuo ilgiau laikau, tuo sunkiau jį atiduoti. O juk būna progų.
tikriausiai jo net negalima valgyti. Bet simbolika.

Tikiu likimu. Sutiksiu jį ir duosiu jam Mėlyną Saldainį.
Viskas bus taip.

beveik motina

Smagiausia kalbėti iš savo patirties.
Antras pagal smagumą dalykas- kalbėti pagal kitų patirtį.
Trečias smagiausias dalykas- kalbėti iš įsivaizduojamos patirties.
-------------
Žemėlapis savo išvaizda ir sudėtingumu primena smegenis. Jos raitytos ir dantytos. Mhm.

Vieni turi ir žemėlapį, ir smegenis.
Kiti turi smegenis, todėl supranta ir žemėlapį.
Treti turi žemėlapį, bet neturi smegenų.
Aš priklausau pastariesiems.
Dievaži stengiuosi...bet nematau saulės...nematau šiaurės...nematau kertinio namo kampo...
ir jaučiuosi išspjauta vidur susikirtimo koordinačių.
---------------
Mano sudaryta apklausa neduoda vaisių.
Plaukai vis dar tyri ir Edvardo Žirkliarankio nepaliesti.
--------------------
Vakar mano kambaryje žviegė paršas.
Taip...galbūt tai skamba kiek absurdiškai...
Bet aš stovėjau, o paršas žviegė.
Tada per porą sekundžių buvo nuspręsta, kad aš tinku būti motina ir ne už ilgo glėbyje sūpavau čepsintį, rožinį padarėlį įvyniotą į margą frotinį rankšluostį.
Su drėgnu snukučiu jis uodė orą ir ieškojo krūties.
Keistas jausmas.
Kažkur giliai suvirpėjo instinktai.

God gave me everythink i want

Truputis pakilumo.
Ir jaunystės.
Jaučiu savo raumenyse jėgą, o pilve- dvasią.
Klydo ir graikai, ir romėnai spėliodami sielos buveinę: visa esmė yra pilve. Aham.
O čia daina, kuri mane įkvepia. Stumia. Atliepia.

virėjėlė

na...
gerą rytą be kavos įsivaizduoju puikiai.
gerus pietus puikiai įsivaizduoju be kavos.
vakarą taip pat be kavos įsivaizduoju puikiai.
ir ne fantazijos platybėse čia esmė: aš tiesiog nelabai mėgstu kavą.
---------------------------------------------------------
Tiesa, kartais iškyla sunkumų, kai kas nors susimaišo pagalvodamas, kad "jei jau ji moteris, moka ir valgyti daryti".
Susimaišo.
Sriuba buvo baisi. Tikrai. Bet mama su tėčiu valgė ir bandė šypsotis. Aš irgi bandžiau šypsotis.
Brolis nebandė šypsotis. O sesė dar "ne tame etape", kad galėtų reikšti nuomonę tokiomis svarbiomis temomis.


Dar aš iš tikro esu miela sexi pupitje ir jai lebai niorit, galyt parašiti vkre. Bučkis, mua, pa :*
Mhm.
Arba ne- mrrrr...
-------------------------------------------------
Apie save, kaip liudytoją, galėčiau pasakyti porą blogų žodžių.
Tiesa- savarankiškas objektas, laisvai vaikštantis tarp laiko, galimybių ir kitų veikėjų.
Na...tai šiek tiek nepastovu...

Penkiasparnės žuvėdros

Penkiasparnės žuvėdros

Kaltas žvilgsnis
nudurtas iki kosmoso
tolybės-
tik dar vienas skaičius
už minusinės begalybės...

...kur penkiasparnės žuvėdros
vienalytėje tamsoje
raiko tiesą ir melą
atiduodamos
kasdienę duoklę
priemiesčio gatvėmis
vaikštančiam
senstelėjusiam Dievui
tęsiančiam
seniai pabodusį
darbą.

Kaulėti sapnai ir
rėkianti iš kalvės
tvarkoma gyva skarda,
saulėtą vidudienį
medaus tarpekliais
tekanti pasaulio vandenynų
gelsva sula
garuoja į dangų
apnešdama
archeangelų sparnus
sunkia derva.

O tu rikiuoji
skaidrius minties lašelius
paties gerai nesuprastame ūke,-
ir žinai, kad reikės tūkstančių jų,
kad iškristų žemėje
bent skurdi rasa.
***

Bet visur
ir visada
penkiasparnės žuvėdros
ras tave...

...nes jos raiko
tiesą ir melą,
melą ir tiesą.
Kaskart dar labiau
smulkindamos
tavo
rupią sielą.

katalogas

Kas mano galvoje?

1- Žiemą skalbinių segtukai traška. Nuo šalčio. Ir žinai, kad spalvotos plastmasėlės pasitiks pavasarį.
2- Puikiai išsivalęs langus, jautiesi truputį nesaugus.
3- Italai manęs daugiau niekada neprivers statyti karkasinių namų.
4- Greičiausiai įdega kūno vietos, turinčios daugiausia riebalų.
5- Aš truputį alergiša mašalams.
6- Aquilos žvaigždynas jau artėja į savo tikrąją vietą, į savo namus- virš Tujų Gyvatvorės.

O kai susilygins su Geltonuoju Bičių Aviliu, vėlei gersim rabarbarų kokteilį ir kalbėsim apie Dievą.
8- "Laturo katalogas" iškėlė mintį, kad jei negali jausti skausmo nuo pat gimimo, ar įmanoma užjausti kitų skausmą?
9- Tiesiog trokštu susigadinti savo gerus prisiminimus bandydama gaivinti lavonus.

kažkokie voratinkliai gula ant akių ir ausų...
neliūdna
nebaisu
išdrįsau net pati nueiti pasiskinti braškių
neužpuolė ir nesuėdė žiogai
kaip netikėta...

po rakčiuku

Esu iš tų, kuriem būtina ką nors saugoti.
Net nesvarbu, ar tai žiūrint pasilipus nuo suoliuo, atrodo reikšminga.
Kad tik saugoti.
Kad tik būti naudingai.
Gal aš truputį šuo? Ar labiau kalė?

tapatybės paklaida

kreivas snukis
šiepiasi ir šiepiasi...
negaliu pakęsti nepakenčiamų dalykų
(su tokiomis sentencijomis sunku suklysti)

garuoju į dangų
be identiteto
be plačiųjų horizonto žiūronų
be mėlyno kraujo
su žydra suknute.

o tai daina, kuri mane virkdydavo senais laikais.
kai cukrus buvo saldesnis
ir benzinas pigesnis,
ir merginos gražesnės,
ir vyrai vyriškesni.

beje,tada aš nebuvau. (kai kas norėtų Pilypo vardo)

machine gun

apleisti minčių prieglaudos vaikai...
nelaistytos spalvoto popieriaus gėlės...
praganyti pienės pūkai...
Akviiiiiiiil...ką tu veiki..?

na...lyginu skardą ir kapoju pravardę gabalais
apie ketvirčius sukūriau netgi dainą
dabar ji grojamiausia Plėštakelnių stotyje

Visi didžiuotųsi tokiu atveju.
Visi visi:
ir lupikautojai,
ir puodžiai,
ir ūsuotos tetos,
ir adatos angelė,
ir trepsintis kilimas,
ir Džimas Peidžas.

Kilstelta istorija
per penkis colius į viršūnę
į moters viršūnę.

Nieko negaliu padaryti kokosams
auga ir auga
vidun savo nagais
na,tais, kurių taip pat nėra.

girgždantys šuliniai prigirdė kempinę...
kaip neįdomu.
kokia mirtis neįdomi.
parduota
supakuota
ąžuolinėje dėžėje?
su kondicionieriumi?
odinėmis sėdynėmis?
ir dabar pataikauju, kaip neveislinis šuva
nerūpi man tai
nepiktina moraliniai nuokrypiai,
nes juk viską atskirti lengva
yra tam skirta literatūra

rankos daro tai, kas įdiegta sistemoje
bet ir tai neliūdina
taip jau sutvarkyta
aš sutvarkyta
o pasaulyje dar yra Dešra,
kuri išvis labai daug kartų yra tvarkyta.

pakartotos naktinės maldos
ir dieniniai siaubai,
labai tvarkingai,
labai gerai.

Keturiasdešimt puslapių galiu perrašyti dykai,
o tada pavirstu tikra tarifų šliundra.
Galūbaja sala auga tik klonuotiems rašytojams sukūrusiems savo šedevrą.
Galūbaja sala- nekintanti, vienalytė ir, žinoma, fantastinė medžiaga.
Galūbaja sala- žydri lašiniai.
už tai gauni milijonus
tiek egzempliorių,
tiek žalių suktinukių,
tiek ambicjų rolmopsų,
tiek bare žalios arbatos.

nes juk gera mylėti žmones, kuriems sekasi.

lauki dovanų-
žiedo
su žalsva turkio akimi
o ten slėptum ateities DNR.
Jeigu kas labai užsimanytų tai iš tavęs pavogti, galėtum padėti Po Žodžiu.
Dvylika keliaujančių apaštalų ir viena tiesa,
nes nebuvo kitkam vietos.
Vien tik galūbaja sala.

neišbarstyti plotai salietros
Akviiiiiiiiil...ką tu veiki..?

ką tu veiki.
ką tu veiki.

jeigu įtikinčiau, kad už mane kalba žmogiškoji pareiga, būtų viskas...
lygiai taip pat.
Kaip išmintinga.

Janinų/Jonų dienai paminėti

tiksliai nebepamenu, bet štai svarbūs vaizdeliai:
einu iš maximos
ir bijau, kad sulis kaip šunį,
tiek bijau, kad stoviu gatvėje ir laukiu audros.

tada truputį pas Gabrielių.
truputį keksų,
truputį Ivanuško nuotykių ir juokiuosi pilna burna saldžios tešlos.

tada pirmą kartą gyvenime perku cigaretes,
pažymėjimo nepaprašo,
o krūtinėjė jaučiu jaudulį.

tada porą valandų garaže
su muzika,
su saulėgrąžom,
su palaidais plaukais,
su trūkinėjančiom mintimis.

tada pirmą kartą gyvenime pirkau degtinę,
pažymėjimo neprašė,
krūtinėje jaudulys mažesnis.

tada netikėtai pamėgtos alyvuogės su sūriu,
alias, įžiebiantis tarplanetines aistras,
jagermaisteris, kvepiantis šilojais
ir dar vienišų vaikų džiaugsmo...

tada Ieva,
gėda prieš Ievą.

tada supynėse įsikibus į turėklus
girdžiu palinkėjimus apsivemti,
juda ir juda,
juda ir juda...


tada smegenyse trakšt,
ir žiūrėk, jau lipam su Greta per langą.
šlumšt ant žolės,
nėra rasos,
sausa ir juokinga,
juokinga ir sausa.

Balta tvora,
per kurią reikia bent dvidešimt kartų perlipti,
basos kojos ir greiti žingsniai asfaltu...
tada įsilipus į "uzbonėlį" šneki keisčiausius dalykus,
plaukiančius srautais iš pasąmonės.

tame tarpe yra braškiavimas.
bejėgiškai bandant atskirti,
kas yra sunokę, o kas ne.
galiausiai valgai viską, kas nekvepia žole.

vėl per langą vidun,
šaldytuve- kumpis,
kriauklėje- vanduo.
"o tu tikrai nusmigai ant sofos..?"


paukščiukai čiulba,
o aš vis einu kaip Mažais Princas poer dykumą
ieškoti vandens.
randu ir miegu.
------------------------------------
pošventinių automobilių maža:
sustoja senelis ir vis manęs klausinėja, kaip jaunimas linksminasi.
kalbu kalbu kalbu kalbu..kalbi?
negirdi jis manęs,
puskurtis
užtat šypsos kaip gražiai.

sustoja vyrukas,
"kitą savaitę gynimasis"
linksiu galvą ir spaudžiu skėtį prie krūtinės
viskas gerai,
juk viskas gerai.


gyvenimas dabar geras.

degina Joniuką

papartis

Kuo toliau, tuo geriau...
tiesiog reikia rasti ne paparčio žiedą,o kojines.
nes yra tokių, kuriems reikia labiau sėkmės.

lengvi klausimai

mielieji,
ką galėtumėt pasakyti apie visiškai aiškius dalykus?
pavyzdžiui:
kaip atskratyti gerokai atsibodusiais žmonėmis be problemėlių su police?
kodėl negalima mėtyti lavonų į vandenį?
kodėl prieš atliekant akies valymo operaciją(greičiau pirmąją pagalbą) nepasako, kad išims akį?
ar ežiai išnešioja mirtinas ligas?
kas saldžiausias dalykas pasaulyje?
ko bijo viso pasaulio Bembiai?


ir pats kvailiausiai baisus klausimus:
ar sergant kraujo vėžiu ką nors skauda?

-----------------------------------------
norėčiau turėti faksą
ir šunį
faksą kiek labiau,
nes šuo jau yra,
bet kažkaip nesugeba sudaryti pilnatvės
ekvilibriumo
padoraus skaičiaus.
Mhm.

Norėčiau dirbti statistikos departamente ir metų metais leisti PATIKRINTĄ INFORMACIJĄ.
Nes mergaitės juk nekakoja.

punkt<->stricht

aš tik papasakosiu, kaip viskas buvo:
miegojau naujajame miegmaišyje,
nieko nesudaužiau,
pirmą kartą pamačiau orchidėjos asociaciją,
nenusilaužiau plaukų(?),
tapau šunybės liudytoja su kelio ženklu nematomoje vietoje,
neapsivėmiau,
stopinau namo,
sustojo moteris, vyras ir du maži berniukai,
vienas sakė:"mama,man bėga snarglys. ką daryti?",
daviau nosinę,
o jis man švilpuką,
vyras liepė užsičiaupti arba išmes lauk,
nusipirkau kmynų ir minkštinančios druskos,
stopinau vėl,
sustojo mergina ir liepė laikyti rūkytą dešrą ant kelių,
laikiau,
padoriai laikiau,
o kvepėjo šlykščiai viliojančiai,
paleido kažkur laukuos,
vėl stopinau,
sustojo vyras,
klausė, ar aš mananti, kad galiu nuo jo apsiginti skėčiu,
sakiau, kad ne,
kad čia tik simbolika,
jis dar pasakė kažką mielo,
ir mes nesitratinom,
tada pusdienį ravėjau,
o dabar vėl Joninių šventimas,
vėl ir vėl.

punkt punkt
komma
srticht--->
das ist ein Gesicht.
Jėpa.

atsilikę arkliai

Atsilikę arkliai
už kampo nužiūri mane.
Švelnios šnervės ir netyčia prie apatinės lūpos prilipę dobilėliai...

Apsiašarojus meška sėdi prie sulūžusio vienračio
ir dešine letena vynioja valytojos žarnas-
iš liūdesio, žinoma.

kažkas pagavo undinę ir nuskuto jos uodegą
švytintys žvynai skalavo Siesarties pakrantes.

ak ak ak...

ramaus miego sąlyga

einu per pasaulį linkėdama laimės ir sėkmės
kitiems

pripaišau turbūt net neegzistuojančių žmonių paveikslų
tada įtikiu jais
ir nutraukiu ryšius, kad nenusivilčiau,
nes iš charakterių pasilieku negyvas iškamšas.

netikrumas ir trapumas:
geriu mėtų arbatą
ir netiku
niekuo

seniai atrasti džiugūs dalykai
netenka prasmės,
o nieko nauja neateina
tiksliau-nusisuku

taip paaugliškai ir silpnai...
o juk jau turėčiau išaugti

belieka keletas rimtų klausimų:
kas mane apkamšys prieš miegą..?

beveik branda

Imsiuosi turbūt vieno iš sunkiausių darbų- pabandyti apipasakoti Akvilės 18 gimtadienį.

Viskas prasidėjo savaitę prieš tai(tai- birželio 13d).
Pilve apsigyveno burbulas, kuris pamažu augo ir augo. Paskutines dvi dienas burbulas jau buvo toks didelis, kad nebetilpo anei pusryčiai, anei pietūs.
Ketvirtadienį atguliau beveik ramiam miegui(pora kartų pabudau šlapia iš sapno, nes buvau nenupirkus batono).
Penktadienį atsibudau ir... nieko nepajutau.
Stovėjau prieš veidrodį, apžiūrinėjau save iš visų pusių, bet pačios didžiuliam nusivylimui, burbulas buvo negrįžtamai išnykęs.
Tada turėjo manęs laukti gimtadienio pusryčiai. Bet ir čia kartus nusivylimas- šaldytuve voliojosi apytuštis "Vilniaus" majonezo stiklainiukas.
Atleiskite, tačiau man neužteko orginalumo kaip nors jį skalsiai panaudoti.
Nuėjau į mokyklą.
Gavau gimtadienio uniformą. Užsidėjau. Nuėjau į lietuvių pamoką. Išvijo.
Tada prabuvau beveik keturias valandas prie kebabinės su nuolat besikeičiančiais žmonėmis ir kava, ir peruku, nuo kurio velniškai niežėjo galvą.
Tada suplanavau, kad jau reikėtų važiuoti namo. Nes viskas šikna. Nėra jaudulio. Nėra nieko.
Gavau sms<12h>.
Nusišypsojau. Galvoju, bent jau apkabins žmonės, kuriuos noriu matyti.
Tada kažkokia sumaištis, kai neradome viena kitos su Monikute.
Aš nusipirkau puskojines, ji- ledų ir dar gavau vieną porciją dovanų.
Lėtai ėjom parko link valgydamos ledus ir kalbėdamos apie nieką. Netikėtai Monikutė stabtelėjo, įgrūdo į rankas geltoną lapą, pasakė, kad tai planas, kad nieko daugiau negali sakyti, kad viskas bus gerai,kad turi dingti..ir dingo.
Stoviu visa buka ir nieko nesuprantu.
Iš pradžių užplūdo džiaugsmas dėl laukiančio nuotykio, o tada siaubas...kad aš visai nesuprantu plano.
Einu einu link punkto nr.1, ogi žiū- medyje kabo kažkoks daiktas. Iš plaučių išėjo oras.
Mintis-"tikriausiai visi žiūri, o aš kaip tikra nevykėlė net nesugebėsiu nusikabinti to džiaugsmo".
Bet įlipau!
Nukrito perukas ir akiniai nusmuko...užtat radau..MIEGMAIŠĮ(ačiū Monikutei, Giedrutei ir Mildutei).
Pajutau, kaip pamažu pradeda pūstis dingęs burbulas.
Tada visiškai pasimečiau plane. Bejėgiškai klajojau į vieną ir kitą parko pusę. Kažkuriuo metu viskas netikėtai prašviesėjo ir nuėjau link medinio beveik dar supančio meškino(?). Ten radau TERMOSĄ(ačiū Povilui ir Gabrieliui).
Jau bėgte pasileidau prie Džemo Brolių kalnelio. O ten, visų nusiminimui, dovana buvo pavogta. Galima sakyti, kad radau pavogtą APYRANKĘ(ačiū Mildai).
Burbulas taip išsiplėtė, kad iki bibliotekos judėjau su apsiblaususiomis akimis. Prie durų stovėjo vaikinas su tokiais pat plaukais, kaip ir mano afroamerikietiškas perukas. Akimirką norėjau, kad jis būtų mano dovana. Bet. In the wc radau..."MEDŽIOKLINĘ KNYGELĘ"(ačiū Ievai ir Milenai). Stovėjau atsirėmusi į stiklines duris ir kvatojausi. Garbanotasis vaikinas atsirakindamas dviratį smalsiai žiūrėjo į žmogų- burbulą.
Pasileidau į punktą nr.5.
Net sustojau pamačius- dekučiai ant žolės, o ant dekučių folija.
Rūkysim kalijaną?
Prisėdu ir randu dar dovanėlę- BRANGIŲ DAIKČIUKŲ RINKINĮ(ačiū Laurynui).
Tada akį patraukia keistas vokas su dar keistesniu draugo vardu- Elvis Preslis iš Marso.
Skaitau ir juokiuosi.
O tada...krūva žmonių atbėga išskėtę rankas.
Visi apkabina ir sako kažką gero.
Burbulas vos laikosi viduje.
Tada visi valgome Giedrutės iškeptą milžinišką picą. Pica labai skani. Tiesa, ir labai drabi(kai drimba ant kelių).
Sėdžiu ir vos neverkiu.
Ateina mr.Brown. Išpurškia šampanu ir kalba kažką.
Nieko nežinau. Man gerai.
Tada bla bla bla..važiuoju namo.
bla bla bla ir bla bla bla...
Autobuse malonus pokalbis su broliu(Vaidas skambina..?)

Gržtu namo.

O ten vaikai klykdami puola man ant kaklo su dovanomis.

Dovanos- AKMENUKAI, PAKABUKAI, PIEŠINĖLAI, MEILĖS LAIŠKELIAI IR DAR KAŽKAS, KO NESUPRANTU, KAIP NAUDOTI(ačiū Ugnei, Vėjai ir Gabrielei).

Tada Rasa apkabina, įkiša maišelį į rankas ir sako ateik pas mane aštuntą vakare.

Visi išsiskirsto.

Nueinu po kaštonu ir verkiu. Verkiu tyliai ir smagiai.

Tada bla bla bla...

Atsibundu ryte ir šlyščiai lyja.

Esu labai liūdna.

Rimtai pasikalbu su Dievu.

Prasigiedrija.

Padėkoju.

Važiuoja šniūrais draugai.

Tėvas: „noriu, kad Dovilė būtų mano mašinoje“

Rasa:“noriu, kad Laurynas būtų mano mašinoje“.

Viskas pagal norus.

Tada iš Vytenio rožė(ačiū)

Iš Monikos, Gretos ir Dovilės DĖŽĖ JUOKŲ- maxono pasas, guminukai, Muminukai(ačiū).

Kiek vėliau pasirodo Ilona. Su beveik vyšniom, beveik gėlėm, beveik agurkais, beveik sausainiais(ačiū)

Tada pirtis,maskovskaja, come on feat daina ir dalykai, kurie nesu tikra ar yra skirti blog‘ui...:)

Tai buvo pats geriausias gimtadienis.

Apskritai. Ne tik man. Turbūt visi tokio būtų pavydėję.

informacija

palaukit,
aš pamiegosiu ir viską papasakosiu kaip kas buvo.

tikras džiaugsmas

tik grįžus namo ir po kaštonu neradus motorolerio (kad ir kaip tai bebūtų keista), atsisėdau ant žolės ir...pravirkau.
Taip ir sėdėjau su afroamerikietišku plaukuotumu ir verkiau.
Iš laimės.

Beviltiška papasakoti, kaip viskas buvo puiku.
Beviltiška net ir dėkoti.
bet...jei kada nors užpultų mane Psichai ir reikėtų išsikviesti Gynėją, sakydama: "Espectro patronum" be abejo galvočiau apie šią dieną.

(ne)tikrumas

Susikaldamas sau kryžių net negalvoji, ar jis kam reikalingas.
Bele neštum.
Bele skaudėtų pečius.


Štai ėjau vakar iš pirties.
Šiaušė visai nevasariškas vėjas pusantro metro žoles, žinoma, prieš mane.
Prieš mano kryptį.
Ėjau, o šaltis man smelkėsi į šlapius plaukus.
Nebuvo ežiukų.
Nebuvo gyvačių.
Nebuvo neįveikiamų duobių.
Buvo pusė pirmos.

ir viskas, kuo tuo metu buvau tikra, tai kad aš nesu dabar labai tikra.

dialektas

-Ale ir rabarbararų užderėjo šiais metais...
-Tigi.

Šaltas akmuo vartosi pilve:
my super sweet 18 artėja..

prisiminimai

Sugalvoji kažką gero ir tuoj pat užmiršti,
nes miegojai,
nes sapnavai.

Apie tai ir senas įrašas:

"Dienoraštis"

Mėlynos sienos
varo iš proto mane,
kai būnu vienas
kubo formos
kambaryje.

Staigiai šaunančios idėjos
glūdi metų metus
į dienoraštį sudėtos.
Atmintis trumpa,
o minties perlų
užmiršti nevalia.
Galbūt prireiks.
Kiekvienas juk tikis,
kad savo
Nepripažinto Genijaus
valanda ateis.

Stalas nugulęs dulkėm.
Nepamenu, kada valiau...
Žemiški vargai-
neįsivaizduoju savęs
užsiimančio tokiais niekais.
Atsiverčiu dienoraštį
ir vėl rašau.

Penkiolika metų
gyvenu:
mažai, ką mačiau,
mažai, ką turiu.
Meilė- šviesi,
o skausmas- tamsus.
Apie tai surasti,
berods, dvidešimt septintajame
puslapyje
paieškojęs galiu.

Eilutę po eilutės
šitaip dedu:
apie saulės geltonumą,
kurį pro langą
plėvele apkaltą
kažkada mačiau,
apie tykantį blogį
ir sakų kvapą,
apie nėščią moterį
ir bijūno linkstančią
šaką.
***
Kas aš esu?
Ogi niekas.
Mažai, ką mačiau,
mažai, ką turiu,
tik vienintelę sielą,
kurią tušu liečiu,
kai būnu vienas.

2005

Siaubas..?

Negalėdamas pažiūrėti pro langą, prarandi kažką itin svarbaus-
nutuokimą.
Nutuokimas neturi nieko bendra su nuotakomis.

Šiandien perskaičiau Neil Gaiman "Koralaina".
šiuolaikinė siaubo pasaka vaikams.
Parašius "Amerikos dievus" maniau, kad galima tik nuvilti.
Ale pasirodo ne.

dujos

Papasakosiu mini istoriją iš vaikystės.
Iš laiko, kai atsirado tikrai vertingi dalykai.
Tai gi, šį kartą pamąstymai bus apie žmogiškąją biologiją.

Jau penkerių supratau, kad bezdalai- tai tik viso labo suvalgytas oras.
Bet kodėl jie smirda tada?
Ir tam radau paaiškinimą:
tuo metu, kai prarytas oras eina lauk, jis "prigriebia" dar kokį mažiuką šūdo gabaliuką ir išpučia jį.
o šūdas, kaip žinia, smirda.
viskas sutinka!
ir kur dar anekdotai, kad kelnytes galima atskirti pagal spalvą...

Net nežinau, kaip visa tai prisiminiau,bet...kažin kaip savimi didžiavausi.

vyras, kuris bando apsisaugoti nuo burbulo išpūtimo

Nojaus laivas

Kažką jaučiu:
šlapio ir kibaus

Pečiais vaikšto nerimas.

Po velnių, reikėtų ką nors gyvenime išmokti daryti praktiško.
Nes nepaims paskui manęs Nojus laivan:
nei į veislę,
nei į darbą,
nei pranašauti.

Visą gyvenimą mane kankina psichozė, kad esu nereikalinga/netikusi.
Telieka traukti į Nepalą ir virinti vaikams vandenį, bandant save įtikint, kad taip būčiau geresnė.
Ak, ak.

problemos

labai nemėgstu, kai mane skubina.
nemėgstu ir rinktis. Geriau, kai tiesiog nebūna kitos išeities.

kas tu?
tiesiog dar vienas nemotyvuotas jaunuolis bešikantis ant erozijos paveikto dirvožemio.
ir nuo CO2 vandenynuose negali susidaryti kalcis, taip neleisdamas augti koralams.
mūsų kiemo žvirbliai baigia išstipti nuo beicuotų javų, ir todėl visai pagrįstai galiu prašyti iš Basčio trūkstamos 2000 Lt sumos atlyginti moralinę žalą. Juk galiu?
vasarą pas mus į kambarį atskrido/atėjo skėrys
toks rudas ir didelis
kaip iš biblijos.

Dar kaime yra rupūžės mitas.
"Jos neša nelaimę"
tikrai taip, todėl suaugę žmonės pamatę tarp runkelių jas užkapoja kauptukais.
(tai ne fantazija)
ir gi nesvarbu, kad rupūžės ties išnykimo riba.

Pandos nenori tratintis nelaisvėje.

nuo 2004 metų Lietuvoje išnyko apie 30 rūšių augalų ir gyvūnijos.
paskaičiuota,kad aliuminio iškas tik dar 10 metų, vario irgi liko tik šūdukas ant pagaliuko.
Afrikoje yra zonų, kuriuose aids serga virš 90% visų gyventojų.
Černobylio vietoje likusi radioaktyvi šikna(šiuo metu užpilta betonu) dėl pavojingos pastatymo vietos(ant seismiškai nepastovios zonos), dabar pradeda judėti. Tonos betono skilinėja. Temperatūra kyla.
Dėl itin tragiškai sumažėjusio ozono kiekio, sergamumas vėžiu padidėjo dvidubai.

kažką galvoju
įsisukti dienos šviesos lemputę?
skalbti su skystais skalbikliais?
rūšiuoti šiukšles?
nevažinėti mašina?

viskas taip...beviltiška,
beprasmiška...


nelinkiu tokios vaikystės

upėtakiai

keptuvės neskraido- reiškia močia nepyksta.
po paraliais, išskrodė akli upėtakiai kapliais pakanalės žemę. kas dabar prostiem žmoniem daryt?

žalia kokosinė arbata
vasara..?
kurį laiką sėdi ramus po tėviškės klevu ir, nors verk, viskas būna gerai.
jokios minties
beždžionėlė neploja
ir tigras neploja
tik kažkas už nugaros sukasi ant liekninamojo disko
galėčiau padėkoti
ačiū