parcy caim

Mielieji,
galit rašyti man laiškus
ar trumpąsias teksto žinutes,
skambinti.

Smagiausias paskutinis juokelis po trijų savaičių
(kurį reikia mokėti labai vietoje pasakyti,
žinoma, su atitinkama intonacija):
"hei, vai vy a not šuting?"

buvo smagu

augaliniai svaigalai

Iš Palangos parsivežiau spalvotai dryžuotą šniūrelį,
susivėlusius plaukus,
pilną tašę smėlio,
rekordiškai ilgos darbo dienos patirties
ir puikios nuotaikos

miegot, šlepėtapiai

degančios lovos

susiklijavau patinkančios pusantros minutės dainą
į pusvalandžio dešrą,
kad nereikėtų vis iš naujo ir iš naujo įjungti, todėl
dabar galima gulėti ant žaliosios sofos,
žiūrėti pro langą
ir galvoti
taip, galvoti

-----

o praeitą naktį sapnavau degančias lovas:
nešėm jas į mišką,
slėpėm nuo Vandens Pono,
bet mus užpjudė šunim,
o bėgant liepsnos greitai gesta,
niekas neatėjo pagalbą,
verkiau,
net durpės buvo šlapios

kaip gaila, kad visai tai dingsta

Apie žydrąją lapę

Sjon- Baldras, Šešėlio sūnus

rekomenduoju

neklausk

if you knock knock...
kas nors vis tiek pasirodys
lange
ir pamojuos tau

glow worms

Dievas davė man rankas,
tokias rankas,
kuriomis galiu sodinti obelis,
bet ne groti fleita.

Dievas davė man kojas,
tokias kojas,
kuriomis galiu minti vynuoges,
bet ne šokti.

Dievas davė man veidą,
tokį veidą,
kuris sveikintų praeivius,
bet ne juos įkvėptų.

Tai kam gi, Dieve, davei man akis,
tokias akis,
kurios matytų visa tai,
bet nieko negalėtų pakeisti?

miegamasis rajonas

Vakar miegamojo rajono stovėjimo aikštelėje
mačiau tris mergaites,
kurios sėdėjo ant bordiūro
ir tarpusavyje kažką kalbėjosi.
Jos buvo su trumpom spalvotom suknutėm,
o kadangi sėdėjo taip, kaip sėdi vaikai,
matėsi visų trijų triūsai.

Apėmė labai geras jausmas.
Tarsi tik iš tokių mergaičių gali užaugti kažkas doro.
Tik iš tų, kurios atsisuka nustebusios ir sako:
"ką..?"

florence

šiandien pirmą kartą gyvenime
viena pati sau išgėriau
alaus

nes, žinai, bendradarbis užmetė po darbo namo,
nusipirkau snobiško maisto
už daugiau nei dešimt litų,
susidėjau produktus į medžiaginį krepšelį
ir ėjau į butą,
kuriame esu viena

Bybis tas Paryžiaus Splinas
i'm so heavy in your arms

po pasižaidimo kinu

kaip keista,
kai išlankstydamas keturių galimų formatų kartonines dėžes,
viena po kitos,
viena po kitos,
viena po kitos,
patiri tokį paprastą malonumą
tuštybėje slypinti begalybė,
che che

o kai buvau maža,
kiekvieną kartą susirgus, gulėdavau lovoje ir
skaitydavau Pepę Ilgakojinę,
tikėjau, kad perskaičius knygą, temperatūra iškart nukris,
o tada vėl eisiu į lauką
ieškoti kaip sukalus
dar tvirtesnį
namą

Ambicingo Žmogaus Dienoraščiai

vasaros medus

trofėjai,
kur čia juos visus tinkamai sukrauti,
kad vienas nuotykis
neužgožtų kito

nuotraukos, sakančios, kad kažkur buvai,
ant rūbų dėmės,
dovanos,
laiškai,
daiktelių dėžutėmis prigrūstos dėžės,
su kitais žmonėmis užkariautos dainos, filmai, knygos, maistas, vietos, juokeliai
ir taip toliau-
į viską sudedi dvasią, galbūt
bijodamas, kad vieną dieną išsikrausi
ir išsitraukęs penkmečių akmenis galėsi naudoti juos kaip elementus

kurgi ne

persikų spalvos kambaryje,
silpnai apšviestame stalinės lempos,
su išjungimo mygčiuku,
stovi kedė,
ant kurios šoku pagal Sia

tai yra energija,
ir, deja, bet tai taip pat taps trofėjumi

Klausai, Sūnau

Sukalta dėžė su violetine užuolaidėle.
Klausau, Sūnau.
Prispaudęs skruostą prie grotelių
pusbalsiu šnabždi,
kad šiandien miegojai ant grindų,
nes galva nebeatskiria ryto nuo košmaro.
Blogai, Sūnau, sakau,
materialiosios gėrybės neleidžia
tavo sielai sklęsti.
Galbūt, sakai, ir išeini raudonu kilimu
į alksniais apaugusį kiemelį
parūkyt.

Kitą dieną grįžęs
palenkęs galvą vėl kalbi,
kad saugai juos nežinia kodėl,
ar iš meilės, ar
iš baimės likti vienas čia.
Nesąžininga, Sūnau, taip, sakau,
eik ir ir mylėk artimą taip pat, kaip save patį.
Tolstančius tavo žingsnius
sugeria iškart
numindytos grindys plačiom
burnom.

Įbėgęs pro duris
springdamas malda piktai šauki,
kad nesiveli į visa tai ne iš ramybės,
o dėl abejingumo,
abejimgumo, po velnių,
kuris ėda tave iš vidaus kaip smegduobė
ryja pati savo kraštus.
Nuodėmė, sakau, Sūnau,
puikybė kalba, o ne tu.

Troški tyla
gena mane pakelti akis,
o ten-
juodi šuliniai,
kurių dugnuose vos vos žybsi
prieš tūkstančius metų
uždegtos žvaigždės.

Tėve mūsų,
atsiųsk mums ugnies.

saulės muštinis

Ar tu esi nuogas?
Pasakyk, nes pati nematau- niekaip negaliu nuleisti akių nuo tavo veido.
Ar tiki beesant cukrinius avinėlius? O Dievą?
Šaltibarščių du ar tris samčius įpilti?
Įjungti didįjį ar mažąjį kondicionierių?
Betgi mano suknelė prilimpa prie šlaunų ir tada aš nieko nematau.

muški ritmą nykščių kampainiais,
o išgirdęs savo gabalą,
neleisk jo išjungti

žydra suknelė

įdomu,
kiek laikys rūbai savyje prigėrę drėgno asfalto kvapo
ar nuojautos,
kad ateina audra

per pertraukėlę

jis sėdėjo nulenkęs galvą ant bordiūro ir rūkė.
Rūkė, kaip rūko jauni žmonės.
Rūkė, kaip rūko tie, kurie neima daugiau nei patys gali duoti.
Jo smailūs keliai švytėjo vidurdienio saulėje,
įrudęs, liaunas kūnas laikė savyje tiek gerumo ir gražaus liūdesio,
kiek neturėjo visas apgriuvusio pastato fasadas.

geltonos lelijos

Taip gaunasi,
kad mėgiamiausieji tave užsipuola,
o priešiškieji- gina.

Ir išsiplovęs galvą sėdi suraitęs kojas po savim,
stebi, kaip vandens lašai ritasi ir tirpsta ant kelių.
Virš tavęs nieko, po tavimi nieko.
Laikas išleisti šunį prasibėgioti.

faktai iš gyvenimo

Pupytė Kendi,
kurios naivumu ir putyte naudojasi visi pasaulio paršai.

Aikštelėje sugebu susimauti net su pliauške.
Ką jau bekalbėti apie kitus dalykus...

"Humanoje" rūbai labai brangūs,- einu namo.

Sumuštinį vis dar tenka susipjaustyti su peiliu
į mažus gabalėlius.

Po ilgo laiko esu vėl pakviesta į pasimatymą.

Jonelio nematyti horizonte, matyt, tobulinasi (dvasiškai ir fiziškai).

sagtys

Vidurnakty tamsa alsuojančiame kambaryje
iškeliu nuogas kojas į viršų-
susitikusios šleivos pėdos
linki viena kitai ramybės.
Sidabriniai mėnulio raibuliai
šliaužioja blauzdomis,
apiberia jas švytinčiomis dulkėmis
ir juokdamiesi ritinėjasi
kelių linkiais

O kad mano nuostabios kojos
nenustotų žėrėti
nuleidus jas
palovin

Lukrecija

tarsi į tvorą išsilaužęs koją
bėgdamas šauki, kol išsausėja
lūpos ir nutraukdamas pratisą garsą,
jas apsilaižai,
sustoji įbestas,
prisimeni rankoje vytelę,
mosuoji į šalis klausydamasis kaukimo -
tai dvasių baltus
skarmalus
kapoji

tol

jeigu tai būtum iš tikrųjų tu,
ateitum tyliau
už katę
ir pakasytum nugarą

sekundantai

Visi patarimai, kuriuos tau daviau-
užmiršk,
nieko nebus.
Namelis medyje neturėjo sienų,
neturėjo sargų.
Tuos protingus žodžius kaip "konstanta", "rubikonas", "kelialapis", "angažuotė", "drapiruotė"- mesk velniop,
su jais kelnių nelopysi.
Nebus šilčiau.

Dainuok šypsodamasis,
kad nutilus, lūpos dar ilgai kvepėtų.

Fink

Gubernija yra ne tik alus

Naudoti biologinius katalizatorius greitinant savo apsukas,
nešioti amerikoniškas kepkes nuo vakarietiškos saulės,
smilkyti karvės šūdo smilkalus,
galvoti apie suomijas ir bezilijos salas,
plaukioti prūde pirmyn atgal ieškant vėžių,
miegoti ranką atmetus atgal (it Gustavui iš "Gustavo enciklopedijos"),
gardinti pasaulį savo žodžiais,
išmesti visas visas prasmes pasiliekant tik vieną-
kaip įdegti nesideginant?

gerokai sunkiau

norėjau būti dideliu,
auginti ilgas kojas
ir jas įmauti į kaubojiškus batus

svajojau apie pirkinių maišo nešimą taip,
kad paėmus jį už rankenų,
dugnas nesivilktų keliu

galvojau, kad užaugusi pati niekada nerėksiu ant niekieno,
saugosiu maudynes tol, kol pliuškiniautojai pamėlynuos,
neversiu eiti miegoti pietų,
leisiu užmiršti pareiti namo,
o ryte suverstos lovos bus paliktos iki vakaro,
seksiu istorijas,
saugosiu kitų miegą,
visada turėsiu saldainių,
į morkų mišrainę niekada nedėsiu česnako,
surinksiu nuo kelio visus tranzuotojus,
paimsiu beglobius kačiukus ir šuniukus,
eisiu į šokius,
nebūsiu pikta ar pavargus,
žiūrėsiu televizorių iki Nakties,
lakuosiu ryškiai nagus,
namuose nelaikysiu net nusususio maišelio avižinių dribsnių,
šaldysiu naminį šerbetą,
neužmiršiu draugų gimtadienių...

Aš nežinau.
Spintoje turiu anyžinių saldainių,
kuriuos duodu tik tuo atveju, jei kas nors yra nelaimingas.
Vietoje "kodėl nesulankstei skalbinių!!?" sakau "kaip mačiau, tau napavyko sulankstyti skalbinių..."
ir taip toliau.
O dabar einu į lovą sekti istoriją,
kol dar yra kas nori klausyti.

gerkliniai garsai

užsiiminėjam, matai
krūva planų
tik spėk valytis dantis

visi ežiukai numirė nuo laktozės pertekliaus
šeima liūdi
nieko negalėjom padaryti