Ši vasara kažkokia intensyvi:
varškėtukų kepimas be miltų (visa tai valgė Drakas);
pirtis ant verdančiu medumi paplūdusių gultų iki pirmos nakties;
garavimas iki išsekimo ir nerviško kikenimo;
muzika mašinoje ir ne;
pokalbiai, kurie sudėlioja viską į vietas ir verčia norėti gyventi.
Kai saulutė jau ritinas svietu, o paukštukai erzina giesmelėmis, atguli šlapiais plaukais, ledinėmis kojomis į lovą, kvėpuoji neapolietiškais smilkalais ir jausdamas pilną krūtinę prasmės, dėkoji Dievuliui.
Prosta tak.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą