kurkinai

Saulelė prabudina svietą,
o tavo akys mato blyškius siluetus tarp medžių.
Niekam neskauda, niekam nešalta.

toks tad buvo Žalakevičius

tai jau vyksta

svečiuose nudegintas pirštas kalijaniniu angliuko skierka sėkmingai pūliuoja
taip ir reikia-už blogus darbus

Mielieji,

įstojau į Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją studijuoti nemokamai TV režisūrą.

Ruduo atneš ne tik obuolių.

kiemo vaikams

Nuostolinga
nusidažyti lūpas raudonai ir iškart valytis į servetėlę
paliekant geriausiai atpažįstamas dėmes pasaulyje.

Šiandien važiuosiu į kiną.
Žiūrėti Hario Poterio. Mau.

Valgydama irisą pasidariau skylę burnoje ir tai nėra vulgaru.

O norint, kad gėlės žydėtų ar bent jau nemestų lapų, reikia nors kartą į mėnesį palaistyti.
Šitai supratau net be sodininko žodžio.

Kaip man sekasi?
Kartais kasu bulves, surenku ir išrenku separatorius, taisau mintyse klaidas ir užmirštu pažadus. Juos keičiu į padažus.

Džiaugiuosi fonetika, džiaugiuosi treškindama matrioškas, džiaugiuosi, kai rimtas darbas išvirsta į "Kiba pridegė žuvikė?".
Ir tai yra taip nuoširdžiai juokinga, kad verkiu ir mano ašaros juokina kitus.

Apibendrinus, svarbiausia mūvėti seksualias šilkines kojinaites, bet rankinuke visuomet turėti šiltas puskojines.

Reino zona

Įgytos žinios eksternu prieš egzaminus pagaliau maloniai apleidžia smegenis
ir dienomis geri agurkų sultis, plaudamas nemalonius dalykus šalin.
(o kartais net cukinijų sultimis atlieki šias procedūras)

Tarpais būna bliuzai.
Tarpuose būna žmonės, kurie neša naudingą ir nenaudingą informaciją.

Virš visa ko gyvena miręs bene svarbiausias ir žymiausias pasaulio fantastas Klarkas, kuris dar 1957 metais aprašė dalykus, kurie sėkmingai buvo atrasti ir dabar naudojami ne kaip paistalai, o tiesiog buitis.
Ir dar jis aprašė žemės baigtį.
Negaliu sakyti, kad mane labai jaudintų žemės pabaiga, tačiau jeigu taip ir būtų, tai būtų taip, kaip aprašė dėdė Klarkas. Protingai ir pagrįstai.

O siuzerenai šoktų ant mūsų kaulų ir sakytų:" Skylėtos mazgotės! Skylėtos mazgotės!"

down boy

Kai tavo galima dėstytoja yra gražuolė balerina, norom nenorom pradedi jaustis it karvė persiėdus dobilų.
Joneli, kodėl šiandieną Tavęs nesutikau?
Kodėl dainavau keldama šiurpą šiaip jau mieliems žmonėms?
Kodėl, Joneli, Joninės praėjo?
Kodėl aš turėsiu draugauti su Dimitrijumi ir Ruslanu, kurie mane šiek tiek gąsdina?
Kodėl, Joneli, nusivylimui savimi neprilygsta niekas kitas?

down down, boy...
ir pirštų galais išbarbenant kiekvieną raidę į stalą:
D...O...W...N...

išsprūdo

"<...>gyvenam kaip šunys,
elgiamės kaip kalės,
jaučiamės kaip šunyčiai".

trys viename

Vakar be pertraukų pažiūrėjau penkis filmus.
Rekordai, mielieji.
Haliucinacijos, mielieji.

O mano pirštukai miklūs!
jie staigiai, opa ei, iškrapšto pipirėlius iš chilli'o, oho vau,
šoka ant stalo tango, ole ė, pina plaukus dredukais, ėpa o!

Naktis leidžiu bibliotekoje, nosį įbedus į knygų nugarėles.
Galva svaigsta nuo smilkalų ir šimtų istorijų,
aš knygų valdovas, mua ha ha ha!
Dvigulė lova, dvigulė patalynė-> dvigubas komfortas.

regis, nauja

regis, kad mane apibrėžia skaičius 85 (nežinau, ar tai daug, ar mažai)
visuomet maniau, kad tai bus 42

aprašai

Šiandien jaučiuosi jau pakankamai atsigavusi, kad kalbėčiau.

Stojimas į Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją buvo daug ypatingesnis nei tikėjaus.
Trys valandos miego ir dvylika valandų ant kojų. Keturios dienos. Visa kita kažkur dingsta tarp daugybės žmonių koridoriuose, tarp skrandžio sukimosi ir kavos puodelių (o juk nemėgstu tų aparatų! ir apskritai kavos!)
Kai stovi ant scenos prieš komisiją apšviestas galybės prožektorių, apsuptas tuščios erdvės, vienas it šūdas grąžantis rankas, galvoje skamba "ūdra, ūdra, ūdra, ūdra...", prieš akis bėga gyvenimas ir tavo kūnas atsiduoda baimės kvapu.

Pirmas turas:
stoviu ant scenos, pasakoju savo režisūrinę eksplikaciją, kuri mistišku būdu neatėjo siųsta registruotu laišku, truputį ginčijuos, truputį sutinku, kvėpuoju giliai ir pirmą kartą pamatau siaubingos konkurencijos šešėlį.
Antrą valandą nakties sužinau, kad "reikės keltis ryte". Iš 110 liko 44 nabagėliai.
Džiaugsmas, spazmai ir klejonės.

Antras turas:
Kalbu, kalbu, kalbu...susipažįstu su krūva žmonių, nes kitaip galima išprotėti.
Vėl stoviu ant scenos.
Po penkiolikos minučių rėkimo džiaugiuosi tik vienu dalyku:
nieko nepasiunčiau ant trijų raidžių ir neapsiverkiau.
Išeidama pro duris šypsaus:" Viskas..."
Tada vos spėju į grupinį etiudą, telefonas ant pianino skamba 10 kartų, o aš net galvos nekrusteliu ton pusėn- atseks kas, išmes lauk.
Penkiolika žmonių "susiliedami į vieną ląstelę" lipa vienas ant kito ir šliaužia keliais į priekį, šokdami tautišką tango laiko vienas kitą tvirtai, nors rankomis žliaugia prakaitas, giedodami japoniškas giesmes nesišypso, o vaidindami orgazmą žiūrint į Budą trinasi šlaunis.
Antrą kartą uždarydama duris jau nebesišypsau, nes buvo velnioniškai liūdna.
Grįžus ėmiausi žolės grėbimo, nes tik tai galėjo mane atplėšti nuo vaizdinių.
Dvyliktą valandą skambutis:
A.G.: ?
G.N.: !
A.G.: !!?
kažkoks neaiškus klykavimas į ragelį, už ragelio, gąsdinu žuvis ir truputį verkiu.
Iš 44 liko 25. Kaip???
Žmonės, kurie už mane vyresni bei brandesni, protingesni, su praktika, motyvuoti ir gabūs...ir šiaip, geresni, liko už nugaros? Užmiegu apie 04:00h, atsibundu 05:46h.
Prasideda vaizdo kadravimas. Pykina.

Trečias turas:
Dvi valandos skirtos eksplikacijos rašymui "Lemtinga klaida", parašau per pusvalandį ir būdama antroji apgraibom bėgu lauk.
Po keturių valandų:
koridoriuje styro "nelaimės draugai",
sėdim ant raudono kilimo ir tapšnojam vienas kitam per šlaunis, juokiamės garsiai ir truputį desperatiškai, nes "Niekas nenorėjo mirti".
Apima jausmas, kad jau nebesugebu pakankamai bijoti.
Praveriu duris į mirtį, sėduos ant kėdės ir jau įsivaizduoju, kaip po pusės minutės smirdėsiu patrankos mėsa.
Koks tau tapybiškiausias režisierius? Jo darbai?
Ką galėtum pasakyti apie impresionizmą kine?
Breigelis? Kas jis tau? Darbai?
Geriausi knygų pastatymai, kodėl?
ir kiti klaidūs klausimai, kurie kažkodėl nesukerta.

Išeinu aukštai iškelta galva. Nesusimoviau.
Ir jau nebesvarbu kaip kas baigsis.
Yra tik Septynios Vietos.

----

Senis plaukia moline valtele.
Sėdint lauko terasoje klausome klykaujančių vaikų, pledai dengia ledines kojas, saulės laida primena, kas yra tapyba, galvoje spengia spalvota tuštuma,
kėniai auga,
gudobelės auga,
aš augu.

O dar kartais prisimenu Joną iš stojimo.
Kai jis pyksta, juokingai išpučia šnerves,
kalba ramiai,
akys padūmavusios, plaukai išsitaškę ant visos galvos rudom bangom,
jis niekada neskuba ir, atrodo, kad šypsos kažkam, ką tik pats vienas mato.

Tai yra geri jausmai.
Tarsi..."Akvile, tavęs dar laukia tiek daug puikių dalykų".

----
ir dar norėjau padėkoti už netikėtą draugų palaikymą, į kurį ne visada galėjau tinkamai atsakyti.
Tai tikrai labai svarbu, ačiū.

triušiai nori valgyti

Po pirmos dvylika nakties,
yra žmonių, kurie vis dar laukia savo eilės numerio, kada galės pasirodyti komisijai.

Negalima eiti miegot, reikia dar palaukti rezultatų susumavimo.
Tai...kelintą sužinosiu ką? Antrą? Trečią?
o tada aštuntą keltis (jei perėjau turą, žinoma) ir varyti į kitą egzą.

Jau ima juokas.