aprašai

Šiandien jaučiuosi jau pakankamai atsigavusi, kad kalbėčiau.

Stojimas į Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją buvo daug ypatingesnis nei tikėjaus.
Trys valandos miego ir dvylika valandų ant kojų. Keturios dienos. Visa kita kažkur dingsta tarp daugybės žmonių koridoriuose, tarp skrandžio sukimosi ir kavos puodelių (o juk nemėgstu tų aparatų! ir apskritai kavos!)
Kai stovi ant scenos prieš komisiją apšviestas galybės prožektorių, apsuptas tuščios erdvės, vienas it šūdas grąžantis rankas, galvoje skamba "ūdra, ūdra, ūdra, ūdra...", prieš akis bėga gyvenimas ir tavo kūnas atsiduoda baimės kvapu.

Pirmas turas:
stoviu ant scenos, pasakoju savo režisūrinę eksplikaciją, kuri mistišku būdu neatėjo siųsta registruotu laišku, truputį ginčijuos, truputį sutinku, kvėpuoju giliai ir pirmą kartą pamatau siaubingos konkurencijos šešėlį.
Antrą valandą nakties sužinau, kad "reikės keltis ryte". Iš 110 liko 44 nabagėliai.
Džiaugsmas, spazmai ir klejonės.

Antras turas:
Kalbu, kalbu, kalbu...susipažįstu su krūva žmonių, nes kitaip galima išprotėti.
Vėl stoviu ant scenos.
Po penkiolikos minučių rėkimo džiaugiuosi tik vienu dalyku:
nieko nepasiunčiau ant trijų raidžių ir neapsiverkiau.
Išeidama pro duris šypsaus:" Viskas..."
Tada vos spėju į grupinį etiudą, telefonas ant pianino skamba 10 kartų, o aš net galvos nekrusteliu ton pusėn- atseks kas, išmes lauk.
Penkiolika žmonių "susiliedami į vieną ląstelę" lipa vienas ant kito ir šliaužia keliais į priekį, šokdami tautišką tango laiko vienas kitą tvirtai, nors rankomis žliaugia prakaitas, giedodami japoniškas giesmes nesišypso, o vaidindami orgazmą žiūrint į Budą trinasi šlaunis.
Antrą kartą uždarydama duris jau nebesišypsau, nes buvo velnioniškai liūdna.
Grįžus ėmiausi žolės grėbimo, nes tik tai galėjo mane atplėšti nuo vaizdinių.
Dvyliktą valandą skambutis:
A.G.: ?
G.N.: !
A.G.: !!?
kažkoks neaiškus klykavimas į ragelį, už ragelio, gąsdinu žuvis ir truputį verkiu.
Iš 44 liko 25. Kaip???
Žmonės, kurie už mane vyresni bei brandesni, protingesni, su praktika, motyvuoti ir gabūs...ir šiaip, geresni, liko už nugaros? Užmiegu apie 04:00h, atsibundu 05:46h.
Prasideda vaizdo kadravimas. Pykina.

Trečias turas:
Dvi valandos skirtos eksplikacijos rašymui "Lemtinga klaida", parašau per pusvalandį ir būdama antroji apgraibom bėgu lauk.
Po keturių valandų:
koridoriuje styro "nelaimės draugai",
sėdim ant raudono kilimo ir tapšnojam vienas kitam per šlaunis, juokiamės garsiai ir truputį desperatiškai, nes "Niekas nenorėjo mirti".
Apima jausmas, kad jau nebesugebu pakankamai bijoti.
Praveriu duris į mirtį, sėduos ant kėdės ir jau įsivaizduoju, kaip po pusės minutės smirdėsiu patrankos mėsa.
Koks tau tapybiškiausias režisierius? Jo darbai?
Ką galėtum pasakyti apie impresionizmą kine?
Breigelis? Kas jis tau? Darbai?
Geriausi knygų pastatymai, kodėl?
ir kiti klaidūs klausimai, kurie kažkodėl nesukerta.

Išeinu aukštai iškelta galva. Nesusimoviau.
Ir jau nebesvarbu kaip kas baigsis.
Yra tik Septynios Vietos.

----

Senis plaukia moline valtele.
Sėdint lauko terasoje klausome klykaujančių vaikų, pledai dengia ledines kojas, saulės laida primena, kas yra tapyba, galvoje spengia spalvota tuštuma,
kėniai auga,
gudobelės auga,
aš augu.

O dar kartais prisimenu Joną iš stojimo.
Kai jis pyksta, juokingai išpučia šnerves,
kalba ramiai,
akys padūmavusios, plaukai išsitaškę ant visos galvos rudom bangom,
jis niekada neskuba ir, atrodo, kad šypsos kažkam, ką tik pats vienas mato.

Tai yra geri jausmai.
Tarsi..."Akvile, tavęs dar laukia tiek daug puikių dalykų".

----
ir dar norėjau padėkoti už netikėtą draugų palaikymą, į kurį ne visada galėjau tinkamai atsakyti.
Tai tikrai labai svarbu, ačiū.