Ko jau čia gali svetimas žmogus iš manęs labai reikalauti,
jei net sau nesugebu pasidaryti, ko reikia.
Tas žiogelių gyvenimas darosi įpročiu spręsti visas problemas.
Tarkim, langai.
Jų daug ir jie visiškai kiauri.
Kambaryje šalta kaip Pono Šalčio šiknoje, bet ar mes juos kamšysime?
Žinoma, kad ne.
Ar tikrai kamšymas padėtų?
Žinoma, kad taip.
Nors man patinka spręsti kitų socialines problemas.
Tarkim: tv laida su Juodeika "24 valandos".
Istorija: prieš dešimt metų nuo gripo epidemijos numirė moteriškė ir paliko pasaulyje gyventi sveiką vyrą ir dvylikamatį sūnų. Apgauti sukčių (sūnus šešis hektarus žemės pardavė už šešis tūkstančius litų), vyrai prarado viltį ir tikėjimą ir šiuo metu gyvena vasaros verandoje su palapine, vietinės kaimo moteriškės jiems kožną dieną nešą kanutę su maistu.
Istorijos papildiniai: abu sušalę miršta badu, nesiprausę nuo rugsėjo (kai atšalo orai), o per visą dieną malkauja. Nueina į šalia esantį miškelį, susiranda didelę malką, ją parsineša namo, sukūrena ir vėl eina į naują žygį.
Žurnalisto tyrimas: kodėl kaimynai nenori samdyti šių vyrų talkai? Malkas nešti, šiukšles rinkti, obelėles rišti, sniegą kasti ir t.t.
Atsakymas: tai ka mes patys pasidarova viską
Kas kaltas: valstybė, savaime suprantama. Kodėl ji neduoda pinigų vienam 22 metų bičui/jaučiui ir jo darbingam 56 metų tėvui???
Moralas: nebūk abejingas, tai gali nutikti ir tau!
galvojau galvojau, kad...o kokio velnio jie neina dirbti?
šis klausimas laidos pabaigoje buvo atsakytas:
jie liūdi
žiū, gyvenimas tikrai margas,
o aš nesuprantu anei rusų, anei savo humoro jausmo, anei Juodeikos išvadų
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą