vakarais sėdime dviese prie
dviejų žvakių
ir stebime, kaip širšės, naktiniai drugiai ir drugeliai, uodai, muselės
lekia į liepsną
treška po to
tankūs vynuogynai susisukę virš galvos į kekes
atrodo juodi
ir baisu, rodos, net kilstelti ranką jų link,
kad imtų ir nenukąstų
medaus puodynėlė vis baksnojama šaukštelių
tuštėja ir pildos,
tuštėja ir pildos dalykai,
kurie turi būti pasakyti
tada atsistoji, pristumi kėdę ir it girtas eini per rūką suraikytą mėnesienos,
taip liūdna ir gražu,
kad tik nusimovęs šlapius batus ir nugriuvęs į kažkieno paklotą lovą,
padėkoji
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą