nekvieskit manęs į savo namus

Senis plaukė jūra-
tai Hemingvėjus vamzdeliu sudėjęs rankas pūtė nuo Ispanijos kranto

užmigau be priešmieginių fantazijų
ir iškart kritau į gilius pasąmonės klodus

sapnavau, kad dirbu santechniku
esu vyras, savo lytį paslepiu po žaliu kombinezonu, o galvoju kaip moteris
prieš mane- 100 aukštų namas, kuriame labai bloga kanalizacija
pirmasis iškvietimas---->
stipriose rankose spaudžiu įrankių dėžutę ir kylu liftu aukštyn
pas piktus žmones, kurie, žinau, kad įkyriai stovės man už nugaros ir rodys pirštu, kas negerai
"šūdas lipa lauk?"- paklausiu
nepatenkintas esteto veidas
matyt, pataikiau
veržiu didelę mėlyną veržlę (pastarosios visada būna arba raudonos, arba mėlynos)
bet ji vis prasisuka
kelius skauda nuo nepatogios padėties, tirpsta užlauštos rankos
žmogus klausia, ar jau greit
"šikti galėsi?"- pasitikslinu
įsižeidė ir nieko neatsakė

[toliau nepamenu, kas buvo]

grumstai

Šiandien sapnavau epopėjinį sapną
vėl
kadangi atsikėlusi tik kai ką užsirašiau iš to sapno, tai dabar tiek ir teprisimenu

O- esu išpuikusi kokios 12 metų mergaitė ir namuose turiu akvariumą, kuriame laikau katę ir žiurkę. Ten jos plaukioja tarp jūros dumblių ir koralų.
Staiga katė pradeda pjauti žiurkę. Nesuprantu, kodėl ji ne pagal dėsnius elgias. Žiurkė labai žviegia ir aš rankomis pasmaugiu katę.
Ji labai priešinas, vanduo tyška, bėga mano suknele. Šlapia šlapia.
O- Pakeliu akis į dangų- lyja. Ant laukinės obelies sudžiauti skalbiniai.
"Sulis"- sakau.
Niekas negirdi.
Tada imu skalbinius vieną po kito, kraunuos į glėbį ir bėgu bėgu... bėgu kažkodėl rugių lauku.
Matau, namas. Įsiveržiu pro duris. Ten vyksta šermenys, moterys gieda rankose laikydamos rusvai apkaltas knygutes.
Atsiprašau visų, kad sutrukdžiau ir pradedu stropiai džiauti drėgnokus skalbinius ant karsto, laisvų kėdžių- kur tik yra vietos.
O- baigus darbą, išeinu lauk ir pamatau, kad jau gili žiema. Visur kupstai sniego, o jais vaikšto juodos varnos.
Stoviu tarpdury ir negaliu patikėti. Prieina moteris:
- Žinai...laikas reliatyvus.
atsakau, kad nežinau, ką reiškia "reliatyvus".
Ji nusišypso ir sako: "tai eik"
Dedu basą pėdą ant sniego, atsisuku į moterį, ji linkteli.
Einu, o mintyse skamba:
"...kai Aurelianas Buendija iššifruos pergamentus, ir kad visa, kas juose surašyta nuo amžių ir amžiais nebepasikartos, nes žmonių giminės, pasmerktos šimtui metų vienatvės, antrą kartą neapsireiškia šioje žemėje".