Tikiuosi, kad vieną naktį man besapnuojant pušų spyglius, pajusiu, kad nesu viena.
Prie nuglemžtų fotelių stovės Jie. Iš po kelioninių dulksvo audinio apsiaustų žibės akys ir ramiai man šypsosis.
Sakys:"greičiau, Akvile. Renkis. Mums jau metas."
Nieko neklausinėsiu.
Taip reikia.
Galėčiau kaip Semas nešti katiliukų rinkinį ant nugaros, galėčiau virti triušį atokvėpio akimirkomis, galėčiau išmokti visų valgomų grybų pavadinimus, galėčiau ...
...jei tik turėčiau dėl ko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą