basta

Ką tik grįžau iš pakasynų

Prieš keletą dienų nustipo mano pirmasis ir vienintelis šuva Blusius.
Padovanotas 7tojo gimtadienio proga, Blusiukas tepasiekė dviejų sviesto pakelių svorį ir po gerus metus užtrukusios kovos, atsikratė blusų(o vardo ne). Dantys jam išbiro dar tada, kai man dygo nuolatiniai, tad buvo garbingai iškeltas į pensiją ir tarnybą ėjo prie kluono (aut.past.daržinė).

Niekas nesiėmė laidojimo reikalų ir kažkodėl laukė manęs grįžtant iš Šakių.
Taigi...
Iškasiau didžiulę duobę po savo vaikystės ąžuolu:
kastuvas smigo į sugurusią žemę, plėšė medžių šaknis ir džeržgė praslysdamas smėliu,
o aš kasiau vis gilyn ir gilyn.
Vienu metu pagalvojau, kad gal net visai būtų padoru palaidoti jį su visa savo būdele, mat Blusiui ta lėlių dėželė buvo svarbiau už jį patį.
Užberiant žemes, sugriebė širdį.
Ir ne todėl, kad tai būtų buvęs Mano Šuo iš didžiosios raidės,
ne,
todėl, kad vėl atėjo laiko pajautimas.

Uždėjau velėną, paspaudžiau batu ir susilaikiau nepadariusi tikro kapelio su gėlėmis bei kryželiais(kaip darydavau vaikystėje)

Amžinų jam Ganyklų,
(nuimta kepurė)