Visi tie dūmai, kurie rūksta deginant lapus, kaštonus, žoles, kaulus, šakas ir nereikalinguosius viso pasaulio brisius, smelkiasi į mane,
mano plaukus,
odą,
apneša akis, kimba į panages.
Iškrypėliškos mintys maitina sugedusį kūną ir jautiesi
jau bekylantis virš uosių,
ar kaip tie medžiai vadinasi,
kuriuos kirtai kaip pasiutęs vaikystėje.
Dūmai- tiršti ir gajūs.
Dūmai dengia padangę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą