O vokiečių egzaminas yra įdomus užsiėmimas:
kažkas tyliai bezda per Lesenverstehen,
vykdytojai valgo sumuštinius su dešra,
arba krizena per Hörenverstehen.
Šuo įkyriai loja už lango ir jaučiu, kaip mano kraujagyslė ant galvos pamažu pučiasi ir piktėja.
Vyriausioji komisija leidžia sau dešimt minučių girgždinti duris ir garsiai kalbėtis apie gyvenimą.
Kažkam iš kišenių krenta špargalkės(viena...o! Jau ir antra...), pusvalandį bejėgiškai guli ant žemės, kol vykdytojas neįgrūda jų į kišenę atgal, nes "mergaite, jums, matyt, kažkas iškrito".
Kažkam skambina į vieną telefoną, tada į kitą...
Kažkas nerviškai spragsi tušinuku ir žiūri genio akimis į užduotis.
Atsisuku atgal- šypsosi man pirmą ir paskutinį kartą matomi žmonės. Stresas suartina? Šypsaus ir aš.
Rašant laišką, suprantu, kad man reikia skųstis turizmo firma.
Apie likusius tris punktus habe ich keine Ahnung.
Tie Lückentextai apie vilnius, kultūros sostines, paliko taip pat neišdildomą įspūdį.
Guodžia tik tai, kad aplink sėdėję žmonės keistai muistėsi ant kėdžių.
Neguodžia tai, kad kai kurie aplink sėdėję žmonės sėdėjo šlykščiai ramiai ant kėdžių.
Įdomu tai, kad Lietuvoje buvau tik vienas iš 700 žmonių, kurie kamavosi ta pačia liga.
5 komentarai:
Dar daug tokių smagių dienų liko?
kai pagalvoji tai baisu daros. Tad dar metus gal negalvosiu...
velnias, akvile, viešoj erdvėj atvirai egzaminų vykdytojais skundies. :)
Tik istorija man liko (birželio 10d)
Kai kalbama apie gyvenimą, tai norėtųsi, kad pavyzdžiui, vykdytojai nevėluotų(Aldos istorija).
Arba nesišnekėtų.
Nieko asmeniško, jokių pavardžių :>
ale negerai, negerai :p aš žinau kuriame egzaminų centre tu laikei :p
man neįdomu
Rašyti komentarą