Sapnavau,
kad bėgu begaliniu koridoriumi žalsva tafta išmuštomis sienomis ,
raumenys neša tolyn- vienas-du, vienas-du, skaidulos plyšta.
Mane vejasi garsas
"daka dakka, dakka!",
mirties prijungiamieji sakiniai,
plaučiai dega atvira liepsna ir man atsidusus plėnys krenta dribsniais jau ant vėstančio vėjo.
Koridorius baigiasi, išsiplečia. Stiklinis gaubtas, už kurio sienų žmonės priploję nosis laukia reginio. Ateina.
Garsas Dakka stovi už nugaros, jaučiu, kaip šypsosi, atsisuku.
Ei! Štai jūsų ginklai!
ei, štai jūs beginkliai!
Mirtis man ištiesia ranką ir kviečia šokti,
o, Dieve, o Bergmanai, o Alenai,
kas galėjo pagalvoti, kad kada nors šoksiu su savo Dakka?
Kiekvienas praleistas žingsnelis spaudžia man gerklę, dusina.
Sūriai salsvas skonis burnoje ir švelnus ilgesys visiems dalykams, kuriuos palieku-
jau tamsu, Dakka.
Jeigu Platonas buvo teisus, tai mes gyvename tik prisiminimų pasaulyje. Oloje.
Ir jeigu tos spalvos, šešėlių šokiai, plastika tėra tik tikrosios idėjos atšvaitas, aš esu laiminga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą