Diena, o ji, atėjo!
Ir slyvos, ir paslaptingi užsnigti sodai, ir gervuogės šnabžda, pasakinėja, nors žino, kad negalima:
sėdėk užu kėdės,
sako nedėk taškų po jungtuko,
sako mylėk savo artimą taip pat kaip save patį,
sako eik, bet grįžk,
sako nebijok,
tiek daug informacijos, kad nieko nerandi ir nieko nesupranti, jautiesi visai kaip mėlynių lauke, pusę krūmų ištrypdamas tam, jog surastum tą Tikrąjį, nuo kurio nori skinti uogas
liūdnos dainos
apie neprijaukinamus drakonus,
neperbrendamas jūras,
neatrakinamas duris,
blogą dieną,
piktą pasaulį,
didžiąją neteisybę...
kartas nuo karto vis nustembi dėl to paties,
o, Dieve, kokie mes vienodi,
šypsaisi sėdėdamas ant išlankstomos rudos kėdės su minkštu atlošu ir, siūbuodamas koją, tušinuku paišai pirminį skritulį,
ne, tu nieko negalvoji,
tu paišai,
tu siūbuoji,
tu šypsais,
tu esi paišaisiūbuojišypsais ir nieko daugiau šiandien,
rytoj gal pridėsi naują žodį
tai tiek
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą