Mėgstu į kiną eiti viena:
nereikia stovėti prie durų, kol tavo draugas sulauks eilės į tualetą,
slėpti ašarojimų arba ne vietoje ir ne laiku kikenimo,
o vis dar tamsoje pradėjus bėgti titrams po dviejų valandų Reginio, niekas nepalies alkūnės ir nepaklaus: "supratai pabaigą?" arba "nu kaip tau filmas?
Eidamas į kiną vienas, išvengi filmo dalinimosi.
Šiandien- Incendies (2010)
(geriau žinomą, kaip "Moteris, kuri dainuoja")
Sėdėjau 12 eilėje, 17 vietoje. Prie poros labai elegantiškų rusiškai besikalbančių barzdotų ~60 metų vyrų.
Filmas prasidėjo tobulai: su Radiohead- You And Whose Army ir slowmotion,
tačiau iškart teko pasigailėti dėl savo kaimynų. Abu traukė seiles per tarpdančius (čiūjų ėrienos pjausnio gabaliukas buvo įstrigęs), caksėjo liežuviu, perdė ir nuolat kalbėjo.
X (iškėlęs ranką pirštu rodo į vidurį ekrano): Eta Liban?
Y (bezdėdamas): Možat byt, možat byt...
X (muistosi) :nu, tagda ja nipanimajū...kakoj syn???
Y (šliurpia seilę): kakaja raznica? Wajna iest wajna. I vsio.
Vienu metu norėjau mandagiai užsiminti, kad
BLET, NUSIPIRKIT DVD IR DARYKIT POKALBIUS SU ČEKUOLIU, BET KODĖL AŠ TURIU KLAUSYTI JŪSŲ VISIŠKAI DURNŲ POKALBIŲ???
Ogi todėl, kad kai išeidama iš salės grūstyje beviltiškai bandyčiau apsirengti paltą,
staiga iš nugaros vyras man jį gražiai užvilktų.
Umom Rasiju neponiat...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą