vizualizacija

Gal aš turiu naivumo paženklintą veidą, kad traukiu keistus tipus?
Sėdžiu sekmadieniniame trūlike, žmonių nedaug.
Staiga kokių ~45m vyras bakst bakst, rodo pirštu į laikrodį.
Pažiūriu, kiek valandų, sakau:
- Pusė aštuonių.
Jis sėdi ir žiūri į mane. Gal užsienietis? Duodu jam pažiūrėti į telefoną, jis linkteli, vėl sėdim.
Už poros minučių- bakst bakst. Atsisuku, rodo "ar turi su kuo rašyti?"
Ištraukiu tušinuką, popieriaus ir duodu jam. Užrašo:
"Aš esu kurčias. Gal norėtum su manim pabendrauti?" ir paduoda į rankas, žiūri kaip reaguosiu.
Sėdžiu ir galvoju, kad JĖZAU, TIKIUOSI ANT MANO VEIDO NESIMATO SUMIŠIMAS, atrašau "žinoma".
Taip ir prasidėjo...
kad negirdi nuo vaikystės, yra antrasis Lietuvoje kurčias pilotas, kosi, nes persirūkė ir t.t.
Artėja Tverečiaus st., sakau jam, kada jūs lipsit, nes aš tai jau dabar.
"pravažiavau jau tris stoteles"- šypsos.
Išlipam Tverečiuje, sėdam ant suoliukų, išplėšiu dar lapų, toliau "kalbam".
Takais važinėja dviratininkai, pučia šiltas vėjas,
staiga šauna baisi mintis į galvą:
jeigu nuo gimimo negirdi, reiškia, žodžiai negali būti sąmonės raiškos įrankiai:
"o kaip tu...galvoje mąstai? Kalbi?"
Perskaito, atsisuka ir žiūri į akis su kažkokiu ateivio žvilgsniu, pasilenkia, galvoja, pradeda rašyti:
"Ne. Vaizdais, paveikslais, daiktais, emocijomis."
(Tiesa, jis niekada nededa jungtukų, nes tarp daiktų nėra intonacijos)
Sėdžiu ir galvoju apie tai su tokiu pačiu jausmu pilve, kaip bandydama suvokti visatos begalybę.
Savęs kankinimas užsibaigia be vaisių.

Dar gerą pusvalandį pablevyzgojam ir tik atsisveikindami prisimenam paklausti vardų.
Akvilė. Vytautas. Tai?
Turbūt jam tai tik mandagumo gestas.
Einu namo, o jau kažkokia kitokia,
bandau galvoti kibirais ar ežiu atsitrenkiančiu į dalgį ir nuskriejančiu į tamsą.
Visa tai atrodo...toli.