miesto legendos

apie tai,
kad į arbatą negalima pilti šalto vandens, nes pratrysi.
Abejotina.
Mažiau abejotina- ryžių dribsniai išvirti piene + burokelių sultys su antaniniais obuoliais.

parcy caim

Mielieji,
galit rašyti man laiškus
ar trumpąsias teksto žinutes,
skambinti.

Smagiausias paskutinis juokelis po trijų savaičių
(kurį reikia mokėti labai vietoje pasakyti,
žinoma, su atitinkama intonacija):
"hei, vai vy a not šuting?"

buvo smagu

permainos

šiandien permiegojau su Zuikiu
nuo vakaro iki ryto ištvėriau jo nenumetus ant žemės
Paskui dar galvojau, ar man leistų neštis Zuikį į pamokas.
Prisiminus nekaltą peruką ir akinius...ne.

Ir šiaip būčiau trū, jei visuomet su savim nešiočiaus Zuikį:
į susirinkimus,
į pamokas,
pas draugus,
į gimdyklą,
į darbą.
Čia tai kitoniškumas.

iš senų pokalbių

O.V.(ne Oskaras Vaildas): "atsiprašau už smalsumą, bet...turi vaikiną?"
aš:"ne, tiesiog su mama gerai sutariu"
O.V:"au..."

Kiti mokiniai sako, kad jai reikia vyro.
Aš nesu tie kiti mokiniai.



Holšteinas ir Šlėzvigas mėgiamos vietelės, dėl kurių verta pakariauti.
Apie Nicą ir Sevoją Bacevyčius, manau, pasakytų tą patį.

diena

Šiandien įvykdyta išvyka Vilniun.
Ir ką galėčiau apie tai pasakyti...
net nežinau. Mano burnoje nėra tiek gyvačių, rupužių ar kitokių liaudiškų nemalonybių.

Visą kelią važiuojant Į, šalo sąnariai ir traukė vėjas iš šonų. Kolega iš kairės (Dovilė) sakė, kad jaučias taip, kad sėdėtų devintajame forte, o virš jos galvos vaikščiotų vokietis su geležiniais batais (tikiuos teisingai pasakiau).
Kai pasiekiame AIDS centrą, labai nemaloniai nustembame:
miško gilumoje persikinės spalvos namelis su mažytėmis patalpomis ir visiška tyla. Visi susėdame salėje ir laukiame seminaro.
O pasirodo, kad jokio seminaro net nėra.
Ateina kaži koks vyras, atsisėda ant kėdės ir sako:"tai ko atvažiavote?"
tada prasideda didžiausias siaubas...
mūsų Dvasios Mokytoja, Vedlė tirštai užrausta ir veblena:"gal kas turit klausimų.."
tokie kaip šaunuoliai juliukai mėtosi familiariais baireliais, kurie skamba daugiau negu baisiai.
Pirmą kartą atidžiai pasižiūriu su kuo atvaživau.
Vėplos.
Liūdnai susišypsom su Dovile ir Monikute.
Vyras šneka apie nieką, žiūri man į akis ir jose atsispindi vienas klausimas "po velnių, ką aš čia veikiu..?", liūdnai sulenkiu antakius "nežinau...atsiprašau".

Epogėją pasiekia, kai Bataitienė išsitraukia telefoną ir šalia sėdėdama pradeda rašinėti sms. Julius nusisukęs kirkina Kisę-Pisę, o kažkokia sulipus lopė nusminga ant stalo.
jaučiu baisią gėdą.


Kai baigiasi TAI, iš mūsų surenka po du litus vairuotojui paėsti ir LEIDŽIA dvi valandas pasivaikščioti senamiesčiu.
Nueiname į makdonaldą, nes "juk tę pigu".
Pusę plaukų sukišu į ledus, kitą likusią į kavą
tiesiog viskas sekais taip

nepaisant visko, susitariame dėl išvykos į Suomiją, arbatvakario, gimtadienio šventimo.

ir visą laiką kartojame "Oh, yeh..." su spec.intonacija
vertėjo važiuoti

jie taip sako

namai
išgėriau bokalą baltos arbatos ir sekiau mamai pasaką, idant galvotų, kad viskas gerai.
"opijuje" skaičiau, kad balta arbata yra beveik mistinė. Kaip ir ledų ketvirtoji rūšis.
Ar mane su tuo kas nors sieja?
Ne!!!- šaukia vaikučių choras.

"rašo smagiai kaip smuikas"

ketviradalis yra keturis kartus mažesnis už vienetą

užsirūkius

kur tie malūnai?!!
tik duokit man progą ir aš sumalsiu ir javus, ir malūnus!

dėl savosios Rozos esu pasiryžęs joti su Pančitu
pasiryžęs nekeisti apatinių keletą metų,
išmokti ispanų kalbą,
ištratinti rusų mafiją,
nuknakcinti Malonumo Medžio sargybinį..

akvilė šaukia gimanzistus į undergroundinę kovą prieš RULES

katytės Murkės nuotykiai

man skauda papus, pilvą, šlaunis, sparnus, blauzdas, užpakalį ir tė tė tė...
it koks subkultūrinis žmogus iš E raidės tyčia sau keliu skausmą.