Šiandien įvykdyta išvyka Vilniun.
Ir ką galėčiau apie tai pasakyti...
net nežinau. Mano burnoje nėra tiek gyvačių, rupužių ar kitokių liaudiškų nemalonybių.
Visą kelią važiuojant Į, šalo sąnariai ir traukė vėjas iš šonų. Kolega iš kairės (Dovilė) sakė, kad jaučias taip, kad sėdėtų devintajame forte, o virš jos galvos vaikščiotų vokietis su geležiniais batais (tikiuos teisingai pasakiau).
Kai pasiekiame AIDS centrą, labai nemaloniai nustembame:
miško gilumoje persikinės spalvos namelis su mažytėmis patalpomis ir visiška tyla. Visi susėdame salėje ir laukiame seminaro.
O pasirodo, kad jokio seminaro net nėra.
Ateina kaži koks vyras, atsisėda ant kėdės ir sako:"tai ko atvažiavote?"
tada prasideda didžiausias siaubas...
mūsų Dvasios Mokytoja, Vedlė tirštai užrausta ir veblena:"gal kas turit klausimų.."
tokie kaip šaunuoliai juliukai mėtosi familiariais baireliais, kurie skamba daugiau negu baisiai.
Pirmą kartą atidžiai pasižiūriu su kuo atvaživau.
Vėplos.
Liūdnai susišypsom su Dovile ir Monikute.
Vyras šneka apie nieką, žiūri man į akis ir jose atsispindi vienas klausimas "po velnių, ką aš čia veikiu..?", liūdnai sulenkiu antakius "nežinau...atsiprašau".
Epogėją pasiekia, kai Bataitienė išsitraukia telefoną ir šalia sėdėdama pradeda rašinėti sms. Julius nusisukęs kirkina Kisę-Pisę, o kažkokia sulipus lopė nusminga ant stalo.
jaučiu baisią gėdą.
Kai baigiasi TAI, iš mūsų surenka po du litus vairuotojui paėsti ir LEIDŽIA dvi valandas pasivaikščioti senamiesčiu.
Nueiname į makdonaldą, nes "juk tę pigu".
Pusę plaukų sukišu į ledus, kitą likusią į kavą
tiesiog viskas sekais taip
nepaisant visko, susitariame dėl išvykos į Suomiją, arbatvakario, gimtadienio šventimo.
ir visą laiką kartojame "Oh, yeh..." su spec.intonacija
vertėjo važiuoti
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą