labai lijo

Sapnavau vakar Miestą-
tai vienintelė likusi gyvenama vieta ant kalnų.
Vienišos stotelės apsemtos vandeniu, nurudiję jų pavadinimai,
prie vienų sustoja keltai,
prie kitų- ne.
Sena moteris ilga kartim atsistumia į dugną
ir perkelia per porą metrų drunglinu vandeniu.
Šlapi lietpalčiai limpa prie rankų, pinasi tarp kojų,
bet niekas dėl to neirzta,
niekas jų nebesitaiso.

Didžiausią liūdesį sukėlė tai,
kad nors ir turėjau rankoje blizgantį keleivio talonėlį,
nebuvo, kur jo pažymėti.
Tai tiesiog paleidau į upę,
kurioje jau plaukė šimtai tokių gražių popierėlių.
Visi, kaip dūšelės, nesistumdymi ir palengva keliavo kažkur tolyn.

kai vėl miršti

vis negaliu pamiršti sapno iš vieno vidurnakčio.

Pirmą kartą gyvenime laimiu teleloto žaidimą. Pagrindinis prizas: pasiplaukiojimas su rykliais.
Sakau vedėjui, kad aš nenoriu plaukioti su rykliais. Duokite man aukso kalną.
Minai ūžia ir ploja. Ateina apsauginiai ir įstumia mane į baseiną, o tada su pagaliu grūda į dugną.
Trūksta oro.
Iš viršaus veidai skysta ir kreipiasi... matau-
atplaukia rykliai.
Jie plėšia mėsą nuo manęs ir garsiai čepsi.
Žinau, kad jau nebeturiu blauzdos raumenų. Sukaupiu jėgas ir užšoku ant plytelių.
Kraujo dėmė plečiasi aplink mane, o burnoje salsvai sūru.
Vėl mirštu.

sapnuoju,

kad vaikštau Šakių "Pegase".
Aplinkui daug knygų, kažkokie draugai perkasi Sigutės Ach skirtukus ir Proto Matuoklius.
Staiga pakyla audra. Spalvos pasidaro kaip iš portreto sepijos.
Nusileidžia ateiviai, visus mus susirenka ir nuskraidina į Marsą.

Vaikštau svetima krateriais. Ant raudono smėlio auga geltoni grybai, o medžiai svyra nuo vaisių kekių . Dangus žydras ir vaiskus. Pagalvoju, kad čia tikriausiai rojus.
-Kur kiti?
Vaško spalvos žmogysta atsako, kad Dovilė išėjo Trolių Mumių ieškoti. Klausiu, tai jie irgi čia? Sako, žinoma.
Einu, grožiuos, bet kažkas čia negerai.
Kažkokie mirties šešėliai tyko už žalsvų akacijų.
Susirandu vėl tą pačią žmogystą.
- Bet kur kiti? Kodėl čia taip tuščia?
Jis lengvai patrauko pečiais ir atlaidžiai sako:
- Jie rūkė.
jaučiu, kad mano kišenėje voliojasi sutrinta cigaretė. Rūkiau ir aš.
- Marse gerai...- sako jis.- Bet kas nors kartą parūko, iškart miršta.

Galvą užspaudžia dūmais kvepiančios ašaros. Kvėpuoti pasidaro be galo sunku.
-Atrodo, kad miršti,- liūdnai pastebi jis.
-Atrodo...- bet jau tik pagalvoju.