Sapnavau vakar Miestą-
tai vienintelė likusi gyvenama vieta ant kalnų.
Vienišos stotelės apsemtos vandeniu, nurudiję jų pavadinimai,
prie vienų sustoja keltai,
prie kitų- ne.
Sena moteris ilga kartim atsistumia į dugną
ir perkelia per porą metrų drunglinu vandeniu.
Šlapi lietpalčiai limpa prie rankų, pinasi tarp kojų,
bet niekas dėl to neirzta,
niekas jų nebesitaiso.
Didžiausią liūdesį sukėlė tai,
kad nors ir turėjau rankoje blizgantį keleivio talonėlį,
nebuvo, kur jo pažymėti.
Tai tiesiog paleidau į upę,
kurioje jau plaukė šimtai tokių gražių popierėlių.
Visi, kaip dūšelės, nesistumdymi ir palengva keliavo kažkur tolyn.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą