pasakos man

Smeigtukai nesmeigia į galvą taip, kaip smeigia apversta mintis.

Darydama kulversčius nenoriu asmeniškai ko nors įžeisti.

Pradedant sekti pasakas vaikams, reikia gauti licenziją iš psichologo, nes kitaip gaunasi "tada Nifnifas taaaaip išsigando, kad net truputį pritriedė po Nafnafo stalu ir pradėjo žviegti nelyginant skerdžiama kiaulė...kaip jo tėvas vaikystėje..."," Grytutė buvo kvėša ir ėdri kaip pridera visoms mergaitėms tokiame amžiuje, todėl net ražu mušama nenorėjo atiduoti savosios duonos riekelės Joniukui", "kai trečioji seselė pamilžo karvutę...šiai nebeliko nieko kito kaip tik pasakyti, kur ragana paslėpė Bebenčiuką", "o Pelenė irgi buvo gera višta: savo princą sutiko išsivoliojusi židinyje! Net amžinatelsį motutė jos būtų nepažinus".

Šiaip ar taip vaikai prašo pasakoti toliau. Ir neužmiega. O aš išvarginta pusantros valandos interpretacijos užmiegu įsikniaubus į meškiuko Trudžio gaurus("Akvile, mes juk jo negalime palikti vieno ant fotelio!", "Kodėl gi?","O tu norėtum būti viena naktį ant fotelio?","tai pasiimk tada jį čia..").
---------------
Norėčiau turėti pypkę, kuri pūstų spalvotus burbulus.
Burbulai būtų truputį rūgštūs ir nesprogtų net skriedami pro medžių šakas,
nesprogtų net pakilę iki Marso, nesprogtų net tada, kai bombos, dujų balionai, pasauliai ir etc. sprogtų.
Gulėčiau po savuoju kaštonu ir siųsčiau palaimintus burbulus dangun.
Didžiausią burbulų spalvos procentą sudarytų žalia ir žydra.
Pypkę naktį laikyčiau prie širdies, dieną po kaklu, o vakare- delne.

Giedrą dieną svajūnai vaikai sakytų" žiūrėkit, ta padūkėlė vėl rūko..!".

Su šia mintim ir einu miegoti. Oi... pamiršau šiandien laukia pasaka apie Uogelę.