grumstai

Šiandien sapnavau epopėjinį sapną
vėl
kadangi atsikėlusi tik kai ką užsirašiau iš to sapno, tai dabar tiek ir teprisimenu

O- esu išpuikusi kokios 12 metų mergaitė ir namuose turiu akvariumą, kuriame laikau katę ir žiurkę. Ten jos plaukioja tarp jūros dumblių ir koralų.
Staiga katė pradeda pjauti žiurkę. Nesuprantu, kodėl ji ne pagal dėsnius elgias. Žiurkė labai žviegia ir aš rankomis pasmaugiu katę.
Ji labai priešinas, vanduo tyška, bėga mano suknele. Šlapia šlapia.
O- Pakeliu akis į dangų- lyja. Ant laukinės obelies sudžiauti skalbiniai.
"Sulis"- sakau.
Niekas negirdi.
Tada imu skalbinius vieną po kito, kraunuos į glėbį ir bėgu bėgu... bėgu kažkodėl rugių lauku.
Matau, namas. Įsiveržiu pro duris. Ten vyksta šermenys, moterys gieda rankose laikydamos rusvai apkaltas knygutes.
Atsiprašau visų, kad sutrukdžiau ir pradedu stropiai džiauti drėgnokus skalbinius ant karsto, laisvų kėdžių- kur tik yra vietos.
O- baigus darbą, išeinu lauk ir pamatau, kad jau gili žiema. Visur kupstai sniego, o jais vaikšto juodos varnos.
Stoviu tarpdury ir negaliu patikėti. Prieina moteris:
- Žinai...laikas reliatyvus.
atsakau, kad nežinau, ką reiškia "reliatyvus".
Ji nusišypso ir sako: "tai eik"
Dedu basą pėdą ant sniego, atsisuku į moterį, ji linkteli.
Einu, o mintyse skamba:
"...kai Aurelianas Buendija iššifruos pergamentus, ir kad visa, kas juose surašyta nuo amžių ir amžiais nebepasikartos, nes žmonių giminės, pasmerktos šimtui metų vienatvės, antrą kartą neapsireiškia šioje žemėje".