taigi,
bekalbant su turkais, airiu, norvegu, japone, vyruku iš Peru, diedu iš Maroko, italu, graiku, vokiečiu, belgu, britu, amerikiete
leidžiu savo valandas
pusiau rimtai besiginčydama apie Pirmąjį Pasaulinį karą,
pusiau žinodama pasakoju apie Lietuvos užsienio politiką,
nerviškai spaudant alkoną ir led'ą
bandau paaiškinti kas per reiškinys yra knygnešiai
ir kodėl mes apskritai santūrūs žmonės.
Taigi.
3 komentarai:
Sėkmės ginant Lietuvos garbę! Tegul alkonas tave lydi sunkiomis akimirkomis.;)
Liūdniausia,kad viename įraše jaučiamą vienišumą ("Tikiuosi, kad <...>pajusiu, kad nesu viena." ) atsveria toks bendravimas su užsieniečiais.
Gal čia ir per daug analizuoju,bet mane visada liūdina draugų mintys apie tai,kokie jie "vieniši"(tikiuosi,kad dėl šito teiginio klystu).
įrašas apie žaliąjį slėnį turėtų būti kitaip suprastas
tai mano stebuklo psichas, tiksliau- tam tikrų prisiminimų, sapnų, knygų, fantazijos sudarytas jausmas/istorija, kuri teoriškai turėtų atnešti man laimę
painus reikalas :>
----
alkonas lydi mane, bet led'as neranda reikalingiausių žodžių :(
Rašyti komentarą