Klausai, Sūnau

Sukalta dėžė su violetine užuolaidėle.
Klausau, Sūnau.
Prispaudęs skruostą prie grotelių
pusbalsiu šnabždi,
kad šiandien miegojai ant grindų,
nes galva nebeatskiria ryto nuo košmaro.
Blogai, Sūnau, sakau,
materialiosios gėrybės neleidžia
tavo sielai sklęsti.
Galbūt, sakai, ir išeini raudonu kilimu
į alksniais apaugusį kiemelį
parūkyt.

Kitą dieną grįžęs
palenkęs galvą vėl kalbi,
kad saugai juos nežinia kodėl,
ar iš meilės, ar
iš baimės likti vienas čia.
Nesąžininga, Sūnau, taip, sakau,
eik ir ir mylėk artimą taip pat, kaip save patį.
Tolstančius tavo žingsnius
sugeria iškart
numindytos grindys plačiom
burnom.

Įbėgęs pro duris
springdamas malda piktai šauki,
kad nesiveli į visa tai ne iš ramybės,
o dėl abejingumo,
abejimgumo, po velnių,
kuris ėda tave iš vidaus kaip smegduobė
ryja pati savo kraštus.
Nuodėmė, sakau, Sūnau,
puikybė kalba, o ne tu.

Troški tyla
gena mane pakelti akis,
o ten-
juodi šuliniai,
kurių dugnuose vos vos žybsi
prieš tūkstančius metų
uždegtos žvaigždės.

Tėve mūsų,
atsiųsk mums ugnies.