svetimi inkstai

Prisikemši į skrandį greipfrutų sumišusių su trečio aukšto saule ir šypsais. Taip gerai. "Gero"nereikia išmokti, intuityviai jauti.

Kartais prabundu naktį ir man būna nežmoniškai šalta. Taip šalta, kad tik po daug minučių suprantu, kad "blet, skauda sąnarius". Ir skauda mergaitiškai įkyriai. Seniau tokiomis naktimis eidavau pas mamą į lovą. O dabar nei šis, nei tas... Štai ir ateina mintys, kad neblogai būtų ištekėti ir be jokių preliudijų prikišti geliančias galūnes prie jo inkstų. Šildytis dykai. Mhm.
Šiandienos naktį laisvų inkstų poros neradau. Tai lipau iš lovos ir nieko nematydama žabaliojau po kambarį ieškodama kojinių,nes"...jas tikrai kažkur čia nusimečiau..". Radau. Užsimoviau. Atsiguliau išvarginta aklų paieškų. Bet sapnai jau buvo pažeisti. "Twinkle, twinkle, little star".

Senas įrašas:

Tyrlaukiai čia,
tyrlaukiai ten...
visatos tuščios erdvės
neleidžia užplikyti kmynų.
Šiokiadieniais neinu artyn
prie savo presuotų pjuvenų
lentynų:
iš plastmasė išlietos
minties kaladėlės
su Istorijų klijum
gausiai prineša dulkių
ant, virš mano galvos,
einančios kosmoso
Visa Ko trasos.

Tyrlaukiai čia,
tyrlaukiai ten...

Laiko ir įvykių
pustomos dykros
atima sapnus naktimis.
Pavargusi numetu liūdesį
ant sausos Rugpjūčio žolės.
Tūkstančiai metų, gyventi kitų,
užgriūna mane.
Tikriausiai galėčiau šypsotis,
bet...mergaite, ne.

Guliu sena sena
po jaunomis žvaigždėmis.
Cikados griežia
amžinybės giesmę,
kurią dėl išprusimo
išklausyti privalau.
Pakeliu sunkias akis į dangų,
bet ničnieko nematau:
tyrlaukiai čia
ir tyrlaukiai ten.