Raibuliuojančios Bakterijos

Kai buvau maža,mano kelias mokykla-namai užimdavo gerą laiko gabalą dienoje. 5km pėstute. Gal ne tiek ir daug atrodytų dabar..bet būnant 7 ar 8 metų nykštukui- užtikrintos pora valandų grybavimo pakelėse. Turint omeny dar tai, kad neįdomesnį ruožą sunku įsivaizduoti- 3 km pliko plento tarp išartų laukų, o tada dar 2 km tiesiai tiesiai pievomis. Tai štai.
Tačiau nebūtum vaikas, jei nesugalvotum, kaip pasiįvairinti kelionę. Kažkur ties 15 kelio stulpeliu tekėjo kanalėlis- Purvė. Bene kiekvieną dieną ten nusileisdavau ir gerdavau vandenėlį sau lengvai įsiteikdama,kad jis man suteiks magiškų jėgų.
Kažkur ties 11 stulpeliu gyveno tokia dosni moterėlė- Antosėlė(pavardę jau pamiršau). Kartais pas ją užsukdavau. Vaišindavo ji mane sūriu su uogiene, karšta arbata(tai ypač pamačydavo žiemą),sausainiais,kurie kvepėdavo(?)senomis suknelėmis. Galvotum,kad čia geriausia stotelė buvo,bet toli gražu ne. Antosėlė gyveno viena. Bais išsiilgdavo žmonių. Ir jei jau prigriebdavo,tai neišleisdavo bent trejetą valandų. Todėl eidavau pas ją itin retai. Tik tada,kai labai norėdavos to sūrio. Beje,šiaip aš tos moteries visiškai nepažinojau.
O dabar paskutinė stotelė-kažkur 400m iki namų. Na,bet kartais neužtekdavo nei noro,nei jėgų tiems metrams.
Tada guldavau ant sniego,išskėsdavau rankas ir traukdavau orą. Viską užmiršdavau. Ir matydavau Raibuliuojančias Bakterijas. Na,tik visai neseniai atsiminus tai,pagalvojau,kad šiaip žmogus neturėtų matyti bakterijų. Raibuliuojančios Bakterijos- tai tokie mažyčiai nariuoti kūneliai,su spalvotais segmentais. Maždaug 1/3 centimetro dydžio gyvūnėliai raitydavos ore,kol panorėdavau,kad jie sulįstų į žemę ir jie sulįsdavo. Pagulėjus pusvalanduką reikalas kaipmat pasitaisydavo ir jau likusį kelią parbėgdavau.

Tikriausiai labai sunku tiems,kurie laukia stebuklų.