Buvau Zypliuose.
Nežinau kiek stipriai Zypliai buvo manyje.
Nesvarbu.
Puikiausias dalykas buvo Monikutės draugija. Kava ir nesibaigiantys šokoladukai(kurie greitai pasibaigė), sąžiningai dalinta grybų sriuba, neišreikalautas rūpestis, padrąsinama šypsena, kai dėdavau pliozus ant suderintų švelnių spalvų, pokalbiai, kurie nesėdavo nerimo sieloje.
Dar buvo Giedrė. Kaip visada- giedriška. Geras epitetas.
Susipažinau su Egle. Ir tai buvo be abejo pats garsiausias karaokės duetas.
Buvo Milda, kurią ypatingai gąsdino mano koja. Būūūūūū :D
Buvo ir kiti žmonės. Bet trumpai. Ir matyt, neefektingai.
Esu namuose ir pilnai tuo patenkinta:
nevarau Dievo į medį,
nesibučiuoju prieš vėją,
nesisioju ant kelio,
nevalgau tešlos,
berniukai vaikystėje kepure netrynė krūtinės.
tikrų tikriausia pragaištis bočių tradicijoms.
3 komentarai:
Bočiai turi ir daugiau tradicijų... O kaipgi apdėti žaizdą mėšlu?
ale..negirdėjau šios išminties kažkaip.
Bočiai nusimintų...
Vavava. O aš tai blie gi daviau skaityt 'sename dvare'. Va ir prametei išmintį.
Rašyti komentarą