kad vaikštau Šakių "Pegase".
Aplinkui daug knygų, kažkokie draugai perkasi Sigutės Ach skirtukus ir Proto Matuoklius.
Staiga pakyla audra. Spalvos pasidaro kaip iš portreto sepijos.
Nusileidžia ateiviai, visus mus susirenka ir nuskraidina į Marsą.
Vaikštau svetima krateriais. Ant raudono smėlio auga geltoni grybai, o medžiai svyra nuo vaisių kekių . Dangus žydras ir vaiskus. Pagalvoju, kad čia tikriausiai rojus.
-Kur kiti?
Vaško spalvos žmogysta atsako, kad Dovilė išėjo Trolių Mumių ieškoti. Klausiu, tai jie irgi čia? Sako, žinoma.
Einu, grožiuos, bet kažkas čia negerai.
Kažkokie mirties šešėliai tyko už žalsvų akacijų.
Susirandu vėl tą pačią žmogystą.
- Bet kur kiti? Kodėl čia taip tuščia?
Jis lengvai patrauko pečiais ir atlaidžiai sako:
- Jie rūkė.
jaučiu, kad mano kišenėje voliojasi sutrinta cigaretė. Rūkiau ir aš.
- Marse gerai...- sako jis.- Bet kas nors kartą parūko, iškart miršta.
Galvą užspaudžia dūmais kvepiančios ašaros. Kvėpuoti pasidaro be galo sunku.
-Atrodo, kad miršti,- liūdnai pastebi jis.
-Atrodo...- bet jau tik pagalvoju.
2 komentarai:
ir koks jausmas mirštant? visai nieko, ane?
ne pirmą kartą sapnuoju savo mirtį.
Ankščiau tai geras jausmas būdavo(kaip laisvojo kritimo metu), o šįkart jaučiaus tiesiog apgauta :>
Rašyti komentarą