labai lijo

Sapnavau vakar Miestą-
tai vienintelė likusi gyvenama vieta ant kalnų.
Vienišos stotelės apsemtos vandeniu, nurudiję jų pavadinimai,
prie vienų sustoja keltai,
prie kitų- ne.
Sena moteris ilga kartim atsistumia į dugną
ir perkelia per porą metrų drunglinu vandeniu.
Šlapi lietpalčiai limpa prie rankų, pinasi tarp kojų,
bet niekas dėl to neirzta,
niekas jų nebesitaiso.

Didžiausią liūdesį sukėlė tai,
kad nors ir turėjau rankoje blizgantį keleivio talonėlį,
nebuvo, kur jo pažymėti.
Tai tiesiog paleidau į upę,
kurioje jau plaukė šimtai tokių gražių popierėlių.
Visi, kaip dūšelės, nesistumdymi ir palengva keliavo kažkur tolyn.

tripininkės

Keisčiausia tai,
kad atrodė, jog po šios savaitės pasikeis gyvenimas,
nes kaip gi galima gyventi taip pat
po to tokių nuotykių,
o pasirodo, galima...

Praėjo tik diena, bet jau viskas trinasi,
liko dar žmonės:
Maži Žmogeliukai- trys merginos iš Kinijos su žemėlapiais, šortais ir fotoaparatais ant pilvų
Anė- mergina iš Olandijos baigianti ekonometriką, keliaujanti jau tris savaites viena su palapine po pasaulį, kaip visada
Italas vardu Mišelis- kaip bebūtų keista iš Italijos, vietoj dienoraščio siunčiantis say postcardus
Žydukas- iš Izraelio, nors ir turintis pinigų, bet miegantis hostelyje ant grindų, nes jaučia vaibą ir kiekvieną rytą geriantis toje pačioje kavinėje expresą
Fabianas- prancūzas neišpasakyto juokingumo ir šnekumo
Davidas- taip pat prancūzas, nors baigė fiziką, bet vat darbelių mokytojo profesija labiau prie širdies, šiaip į metus turi keturis mėnesius atostogų, o kai visai neturi, ką veikti eina protestuoti
Davidas 2- mano pirmosios dienos meilė prancūzas ekologinių namų inžinierius, kuris šoka tarsi turėdamas abejose rankose po šautuvą ir kartas nuo karto daro "pūch- pūch!"
Skruzdžių Mokslininkai- iš Arizonos, vienas iš jų iš jų išsitatiuravęs visą koją Mobiu Diku, nes "perskaičiau knygą ir patiko"
Jėzus- informatikas ir skautas iš Čekijos, žmogus labiausiai liūdėjęs dėl išsiskyrimo
Kristina- čekė religiotyrinkė, angelo veidu skautė
Soldžeris- čekas karys, kuris net alaus atsisakė gerti, bet turėjo nuostabiai šiltas rankas
Sydžėjus- man iki papų italas gyventatis Rusijoje ir taip mane pašokdinęs, kad po minutės jaučiausi it išprievartauta
Estas- na, estas, matęs autobuse, kaip man miegančiai bėga seilės, bet nepabijojęs ėmė ir užkalbino (sausainių trauka)
Du Estukai- vienas kalinių prižiūrėtojas, kitas šiaip mėgstantis parčius, labai padėjo, kai žiemojom Kuresarėje ir apie ketvirtą valandą ryto jautėmės šiek tiek Žmonės Be Tėvynės
Olandas- olandas operatorius visai neseniai grįžęs gyvenimo Tokijuje, toliau- Pietų Afrika
Žydukas (Pikia?)- mano tikroji meilė, dieviško grožio vyrs, operatorius iš Olandijos, su kuriuo iki aštuonių ryto sėdėjome virtuvėje ir valgėm jūros kopūstus
Skipis- sekso bojus iš Australijos, kuris skyrė man asmeniškai laiko, o ryte bolavo šilkiniais triusikais po nosimi ir, reikia pripažinti, buvo gražu pažiūrėti

o tada dar krūva mažiau ar trumpiau sutiktų žmonių,
kurie išties įkvėpė

ramunėlės

džiaugtis ir tik džiaugtis
netikėtai sutikus seniai matytą veidą festivalyje,
išvengus krušos,
užsidėjus sausas kojines,
radus neplanuotai užkištą piniginėje dvidešimtinę,
nurausti pabučiuotai į žandą,
susapnuoti gerą sapną,
gauti už pokalbį bokalą alaus,
būti palydėtai namo
ir išklausytai

naktys dabar tokios šiltos

parcy caim

Mielieji,
galit rašyti man laiškus
ar trumpąsias teksto žinutes,
skambinti.

Smagiausias paskutinis juokelis po trijų savaičių
(kurį reikia mokėti labai vietoje pasakyti,
žinoma, su atitinkama intonacija):
"hei, vai vy a not šuting?"

buvo smagu

augaliniai svaigalai

Iš Palangos parsivežiau spalvotai dryžuotą šniūrelį,
susivėlusius plaukus,
pilną tašę smėlio,
rekordiškai ilgos darbo dienos patirties
ir puikios nuotaikos

miegot, šlepėtapiai

degančios lovos

susiklijavau patinkančios pusantros minutės dainą
į pusvalandžio dešrą,
kad nereikėtų vis iš naujo ir iš naujo įjungti, todėl
dabar galima gulėti ant žaliosios sofos,
žiūrėti pro langą
ir galvoti
taip, galvoti

-----

o praeitą naktį sapnavau degančias lovas:
nešėm jas į mišką,
slėpėm nuo Vandens Pono,
bet mus užpjudė šunim,
o bėgant liepsnos greitai gesta,
niekas neatėjo pagalbą,
verkiau,
net durpės buvo šlapios

kaip gaila, kad visai tai dingsta

Apie žydrąją lapę

Sjon- Baldras, Šešėlio sūnus

rekomenduoju

neklausk

if you knock knock...
kas nors vis tiek pasirodys
lange
ir pamojuos tau

glow worms

Dievas davė man rankas,
tokias rankas,
kuriomis galiu sodinti obelis,
bet ne groti fleita.

Dievas davė man kojas,
tokias kojas,
kuriomis galiu minti vynuoges,
bet ne šokti.

Dievas davė man veidą,
tokį veidą,
kuris sveikintų praeivius,
bet ne juos įkvėptų.

Tai kam gi, Dieve, davei man akis,
tokias akis,
kurios matytų visa tai,
bet nieko negalėtų pakeisti?

miegamasis rajonas

Vakar miegamojo rajono stovėjimo aikštelėje
mačiau tris mergaites,
kurios sėdėjo ant bordiūro
ir tarpusavyje kažką kalbėjosi.
Jos buvo su trumpom spalvotom suknutėm,
o kadangi sėdėjo taip, kaip sėdi vaikai,
matėsi visų trijų triūsai.

Apėmė labai geras jausmas.
Tarsi tik iš tokių mergaičių gali užaugti kažkas doro.
Tik iš tų, kurios atsisuka nustebusios ir sako:
"ką..?"

florence

šiandien pirmą kartą gyvenime
viena pati sau išgėriau
alaus

nes, žinai, bendradarbis užmetė po darbo namo,
nusipirkau snobiško maisto
už daugiau nei dešimt litų,
susidėjau produktus į medžiaginį krepšelį
ir ėjau į butą,
kuriame esu viena

Bybis tas Paryžiaus Splinas
i'm so heavy in your arms

po pasižaidimo kinu

kaip keista,
kai išlankstydamas keturių galimų formatų kartonines dėžes,
viena po kitos,
viena po kitos,
viena po kitos,
patiri tokį paprastą malonumą
tuštybėje slypinti begalybė,
che che

o kai buvau maža,
kiekvieną kartą susirgus, gulėdavau lovoje ir
skaitydavau Pepę Ilgakojinę,
tikėjau, kad perskaičius knygą, temperatūra iškart nukris,
o tada vėl eisiu į lauką
ieškoti kaip sukalus
dar tvirtesnį
namą

Ambicingo Žmogaus Dienoraščiai

vasaros medus

trofėjai,
kur čia juos visus tinkamai sukrauti,
kad vienas nuotykis
neužgožtų kito

nuotraukos, sakančios, kad kažkur buvai,
ant rūbų dėmės,
dovanos,
laiškai,
daiktelių dėžutėmis prigrūstos dėžės,
su kitais žmonėmis užkariautos dainos, filmai, knygos, maistas, vietos, juokeliai
ir taip toliau-
į viską sudedi dvasią, galbūt
bijodamas, kad vieną dieną išsikrausi
ir išsitraukęs penkmečių akmenis galėsi naudoti juos kaip elementus

kurgi ne

persikų spalvos kambaryje,
silpnai apšviestame stalinės lempos,
su išjungimo mygčiuku,
stovi kedė,
ant kurios šoku pagal Sia

tai yra energija,
ir, deja, bet tai taip pat taps trofėjumi

Klausai, Sūnau

Sukalta dėžė su violetine užuolaidėle.
Klausau, Sūnau.
Prispaudęs skruostą prie grotelių
pusbalsiu šnabždi,
kad šiandien miegojai ant grindų,
nes galva nebeatskiria ryto nuo košmaro.
Blogai, Sūnau, sakau,
materialiosios gėrybės neleidžia
tavo sielai sklęsti.
Galbūt, sakai, ir išeini raudonu kilimu
į alksniais apaugusį kiemelį
parūkyt.

Kitą dieną grįžęs
palenkęs galvą vėl kalbi,
kad saugai juos nežinia kodėl,
ar iš meilės, ar
iš baimės likti vienas čia.
Nesąžininga, Sūnau, taip, sakau,
eik ir ir mylėk artimą taip pat, kaip save patį.
Tolstančius tavo žingsnius
sugeria iškart
numindytos grindys plačiom
burnom.

Įbėgęs pro duris
springdamas malda piktai šauki,
kad nesiveli į visa tai ne iš ramybės,
o dėl abejingumo,
abejimgumo, po velnių,
kuris ėda tave iš vidaus kaip smegduobė
ryja pati savo kraštus.
Nuodėmė, sakau, Sūnau,
puikybė kalba, o ne tu.

Troški tyla
gena mane pakelti akis,
o ten-
juodi šuliniai,
kurių dugnuose vos vos žybsi
prieš tūkstančius metų
uždegtos žvaigždės.

Tėve mūsų,
atsiųsk mums ugnies.

saulės muštinis

Ar tu esi nuogas?
Pasakyk, nes pati nematau- niekaip negaliu nuleisti akių nuo tavo veido.
Ar tiki beesant cukrinius avinėlius? O Dievą?
Šaltibarščių du ar tris samčius įpilti?
Įjungti didįjį ar mažąjį kondicionierių?
Betgi mano suknelė prilimpa prie šlaunų ir tada aš nieko nematau.

muški ritmą nykščių kampainiais,
o išgirdęs savo gabalą,
neleisk jo išjungti

žydra suknelė

įdomu,
kiek laikys rūbai savyje prigėrę drėgno asfalto kvapo
ar nuojautos,
kad ateina audra

per pertraukėlę

jis sėdėjo nulenkęs galvą ant bordiūro ir rūkė.
Rūkė, kaip rūko jauni žmonės.
Rūkė, kaip rūko tie, kurie neima daugiau nei patys gali duoti.
Jo smailūs keliai švytėjo vidurdienio saulėje,
įrudęs, liaunas kūnas laikė savyje tiek gerumo ir gražaus liūdesio,
kiek neturėjo visas apgriuvusio pastato fasadas.

geltonos lelijos

Taip gaunasi,
kad mėgiamiausieji tave užsipuola,
o priešiškieji- gina.

Ir išsiplovęs galvą sėdi suraitęs kojas po savim,
stebi, kaip vandens lašai ritasi ir tirpsta ant kelių.
Virš tavęs nieko, po tavimi nieko.
Laikas išleisti šunį prasibėgioti.

faktai iš gyvenimo

Pupytė Kendi,
kurios naivumu ir putyte naudojasi visi pasaulio paršai.

Aikštelėje sugebu susimauti net su pliauške.
Ką jau bekalbėti apie kitus dalykus...

"Humanoje" rūbai labai brangūs,- einu namo.

Sumuštinį vis dar tenka susipjaustyti su peiliu
į mažus gabalėlius.

Po ilgo laiko esu vėl pakviesta į pasimatymą.

Jonelio nematyti horizonte, matyt, tobulinasi (dvasiškai ir fiziškai).

sagtys

Vidurnakty tamsa alsuojančiame kambaryje
iškeliu nuogas kojas į viršų-
susitikusios šleivos pėdos
linki viena kitai ramybės.
Sidabriniai mėnulio raibuliai
šliaužioja blauzdomis,
apiberia jas švytinčiomis dulkėmis
ir juokdamiesi ritinėjasi
kelių linkiais

O kad mano nuostabios kojos
nenustotų žėrėti
nuleidus jas
palovin