prisiminimai

Sugalvoji kažką gero ir tuoj pat užmiršti,
nes miegojai,
nes sapnavai.

Apie tai ir senas įrašas:

"Dienoraštis"

Mėlynos sienos
varo iš proto mane,
kai būnu vienas
kubo formos
kambaryje.

Staigiai šaunančios idėjos
glūdi metų metus
į dienoraštį sudėtos.
Atmintis trumpa,
o minties perlų
užmiršti nevalia.
Galbūt prireiks.
Kiekvienas juk tikis,
kad savo
Nepripažinto Genijaus
valanda ateis.

Stalas nugulęs dulkėm.
Nepamenu, kada valiau...
Žemiški vargai-
neįsivaizduoju savęs
užsiimančio tokiais niekais.
Atsiverčiu dienoraštį
ir vėl rašau.

Penkiolika metų
gyvenu:
mažai, ką mačiau,
mažai, ką turiu.
Meilė- šviesi,
o skausmas- tamsus.
Apie tai surasti,
berods, dvidešimt septintajame
puslapyje
paieškojęs galiu.

Eilutę po eilutės
šitaip dedu:
apie saulės geltonumą,
kurį pro langą
plėvele apkaltą
kažkada mačiau,
apie tykantį blogį
ir sakų kvapą,
apie nėščią moterį
ir bijūno linkstančią
šaką.
***
Kas aš esu?
Ogi niekas.
Mažai, ką mačiau,
mažai, ką turiu,
tik vienintelę sielą,
kurią tušu liečiu,
kai būnu vienas.

2005