Kiekvieną rudenį apima ilgesys,
kai kas dešimt minučių virš galvos praskrenda gervių būriai,
gelsta liepų lapai,
dieną pievos apsiblausia balta šviesa,
o geriant arbatėlę verandoje jauti, kad vis dar šilta, bet jau kažkas nebe taip.
Rasa susipakavo knygas, rūbus, spalvotus dekučius. Viską susikrovė ir.
Išvažiavo.
Atėjus į kambarį nemaloniai trakštelėjo pilve- nieko nėra, tuščia tuščia, tik smilkalų kvapas likęs, primenantis, kad čia kažkada smagiai gyventa.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą