Vakare nugirdai žiogus,
kad grotų girti vestuvių muzikantai tau švaistant laiką
pjaustant imbierą
burokėlius
paprikas
baklažanus
kapojant česnakus
salierus
trupinant garstyčių sėklas
tarp pirštų.
Eini vidurnaktį į daržą ir ieškai pagal beveik šunišką uoslę
mėtų ar kažko nesmirdančio kita trašleva
sau į arbatą.
Kiši rankas ne į prieskonius, o į dilgėles ir verkšlendamas laižaisi
tinstančias žaizdeles,
gailiesi, jog nesi raganius, driadė, vampyras, skeletonas, druidas ar kitas iš diablo veikėjas, kuriam dilgėlės išvis ne problema.
Gailiesi, kad tavo skonio aštrumas užsibaigia ties "skanu", "neskanu" arba "rūgštu",
klausa neatskiria verkiančio vaiko nuo kniaukiančios katės,
akis nustato atstumą tarp galvos ir kabančio televizoriaus pakankamai tiksliai, jog porai sekundžių išsijungtum,
o į klausimą, ar čia kažkas svyla, atsako "ne, tiesiog įdėjau kalendros".
Vienintelis veikiantis šeštasis pojūtis prikelia naktį pamyžti, nes būtent taip ir sapnavai.
Nepaisant visko džiaugiesi, nes jau formuojasi Paukščių Takas.
Ta proga įsijungi Saybia ir sukiesi
vietoje ant žolės, kol kroksai girgžda ir smegenys prilimpa galugerklėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą